Tarp pavojaus varpais skambinančių Europos šalių yra ir Jungtinė Karalystė (JK) – gynybos štabo vadas Richardas Knightonas šią savaitę pareiškė, kad dėl Rusijos keliamos grėsmės Didžioji Britanija išgyvena „pavojingiausią“ laikotarpį per jo 35 metų tarnybą kariuomenėje.
Londonas siekia, kad visi britai pradėtų ruoštis rimtiems kasdienio gyvenimo neramumams. Šalies žmonės raginami kaupti konservuotą maistą ir geriamąjį vandenį.
Pradėtas rengti vadinamasis vyriausybės „karo meto“ planas, kuris jau seniai nebuvo atnaujintas.
Rusijos perspėjimai neatbaidė: JK perdavė Ukrainai slaptus raketų brėžinius
„Nerimauti reikia ne dėl tankų. Tai povandeninių kabelių vandenyno dugne nutraukimas. Sistemų, nuo kurių priklauso tiek daug dalykų, įsilaužimai. Asimetrinio karo ir kibernetinio karo galimybės auga milžinišku tempu“, – BBC aiškino istorikė Margaret MacMillan.
Tačiau JK ir kitos Europos šalių vyriausybėms vis dažniau kalbant apie Rusijos provokacijų galimybes, toliau nuo mūsų regiono nutolusiose valstybėse kyla klausimų dėl visuomenės nuotaikų.
Susiję straipsniai
BBC svarsto, kiek britų visuomenė yra pasiruošusi karui, dideliam gynybos išlaidų didinimui ir galimoms aukoms. O galbūt grėsmė yra per toli, kad būtų laikoma realia?
„Manau, kad pripratome prie minties, jog taika yra normali būsena ir kad ji tęsis. Taigi ne, nemanau, kad esame psichologiškai pasirengę <...> Tačiau manau, kad pradedame suvokti, jog karas yra arčiau mūsų, nei norėtume manyti“, – teigia M. MacMillan.
JK generolas Richardas Sherrifas teigė, kad dabartinė situacija tam tikra prasme primena laikotarpį prieš Pirmąjį pasaulinį karą.
„Buvo daug kalbama apie karą, tačiau pati mintis, kad iš tiesų teks kariauti, atrodė tokia tolima ir neįtikėtina, kad žmonės tiesiog negalėjo tuo patikėti. Manau, kad dabar esame panašioje situacijoje“, – BBC kalbėjo jis.
BBC atkreipia dėmesį, kad Pirmojo pasaulinio karo patirtis stipriai įsirėžė į britų visuomenės sąmonę ir palietė kiekvieną šalies bendruomenę.
Anot M. MacMillan, būtent šis konfliktas iš esmės pakeitė Europos požiūrį į karą.
„Pirmojo pasaulinio karo patirtis parodė, koks siaubingas yra šiuolaikinis karas <...> O mintis, kad karas gali būti kažkuo žavingas ar didingas, po jo taip ir nebegrįžo“, – teigė ji.
Lenkijoje gimęs JAV akademikas Andrew Michta atkreipė dėmesį, kad europiečius, o ypač Vakarų Europos politinį elitą, ištiko dešimtmečius trunkanti „netikėjimo krizė“.
Jo teigimu, Jungtinėje Karalystėje, kaip ir daugelyje Europos šalių, psichologinio pasirengimo lygis yra labai žemas, o valdžios institucijos visuomenei nepakankamai atvirai kalba apie kylančias grėsmes.
„Vokiečiai per pastaruosius 30 metų visiškai nusiginklavo. Jungtinė Karalystė taip pat iš esmės nusiginklavo, o svarbiausia – psichologiškai. Nėra jokio pasirengimo tam, kas vyksta, nes politinis elitas nesikreipia į visuomenę taip, kad sąžiningai paaiškintų situacijos rimtumą“, – tvirtino A. Michta.
A. Michta kaip pavyzdį išskyrė didelę Vokietijos priklausomybę nuo rusiškos energijos per „Nord Stream“ dujotiekius, kuriais didžiuliai dujų kiekiai iš Rusijos buvo tiekiami į Vokietiją Baltijos jūros dugnu.
Jo vertinimu, tai buvo klaidingo įsitikinimo, kad Berlynas politinėmis ir ekonominėmis priemonėmis gali valdyti santykius su Maskva, išraiška.
„Taigi 20 metų gyvenome Europos pataikavimo politikoje, kurią lėmė elito nenoras ar drąsos stoka <...> aiškiai pasakyti, kaip ir kokiu greičiu keičiasi situacija“, – kalbėjo akademikas.
Lūžio taškas
Generolas Richardas Shirreffas mano, kad tikrasis lūžio taškas buvo pirmoji Rusijos invazija į Ukrainą 2014 metais – momentas, kai Rusija atskleidė esanti atkakli grėsmė Vakarų saugumui.
Jo teigimu, Rusija mano kariaujanti su NATO jau nuo 2014 metų. Tai nėra konvencinis karas, tačiau tai yra karas, kuriuo siekiama pakirsti tikslinių valstybių ar aljansų vientisumą.
„Niekada nenuvertinčiau rusų. Nebūtų neįmanoma, kad jie bandytų suskaldyti NATO, pavyzdžiui, mėgindami užimti Špicbergeną ar imdamiesi kokio nors kito netiesioginio veiksmo. Taigi būtent tam turime būti pasirengę“, – kalbėjo generolas.
Raginimai didinti išlaidas yra stipriai grindžiami numanomu pasiryžimo kovoti didinimu. Tačiau ne visi sutinka su požiūriu, kad geriausias būdas užkirsti karo pradžią yra psichologinis ir karinis pasirengimas.
Psichologas Jimas Orfordas teigia, kad pats įsitikinimas, jog britai esą puolami, yra esminis veiksnys.
„Kad galėtume svarstyti galimybę kariauti, turime mąstyti supaprastintomis kategorijomis. Turime Rusiją laikyti priešu. Pasakojimai yra supaprastinami.
Psichologinis pasirengimas karui yra pirmasis etapas. Karo svarstymas – antrasis, o faktinis įsitraukimas į karą – trečiasis. Manau, kad mes jau gerokai įžengėme į karo svarstymo etapą“, – teigia psichikos ekspertas.
Kitoks požiūris į karo grėsmę
Ši „netikėjimo krizė“, kaip ją vadina A. Michta, nėra vienodai paplitusi. Kaip atkreipia dėmesį ekspertai, arčiau Rusijos sienos esančių šalių žmonės labiau suvokia grėsmę ir yra psichologiškai pasirengę.
Vienas iš tokių pavyzdžių – tik po Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą prie NATO prisijungusi Švedija.
Po 2022 metais prasidėjusios plataus masto Rusijos invazijos į Ukrainą Švedija per labai trumpą laiką tapo viena iš psichologiškai labiausiai karui pasirengusių Europos šalių.
„Rusija akivaizdžiai yra pavojinga. Nežinome, kada karas baigsis, tačiau tai, kaip jis baigsis, lems saugumo situaciją mūsų regione bent vienai kartai“, – praėjusį mėnesį žurnalui „The Economist“ sakė kadenciją baigiantis Švedijos ministras pirmininkas Ulfas Kristerssonas.
Švedijoje taikoma dalinė karo prievolė – visi mokyklą baigiantys jaunuoliai privalo užsiregistruoti karinei tarnybai. Ginkluotosios pajėgos atrenka geriausiai tinkamus kandidatus ir juos pašaukia į tarnybą.
Karo prievolininkai tuomet iki 15 mėnesių atlieka privalomąjį karinį mokymą, o vėliau grįžta į civilinį gyvenimą – dirbti ar studijuoti. Tuo pat metu jie tampa šalies didelės rezervo pajėgų dalies nariais.
„Piliečiai labai aktyviai įsitraukia. 2022 ir 2023 metais internete net sklandė juokai, kad visi norėjo būti pašaukti. Kartais žmonės nusivilia, jei ilgą laiką nėra pašaukiami. Tai neabejotinai yra lūkestis“, – teigia Stokholmo Rytų Europos studijų centro analitikė Minna Alander.
Analitikės pasakojimu, Švedija skyrė civilinės inžinerijos specialistus, turinčius atitinkamų įgūdžių, tarkime, elektros energijos tiekimo srityje, kurie sutrikimo atveju galėtų būti pasitelkti. Taigi Švedija gali pasinaudoti šiuo turimu rezervu – žmonėmis, kurie žino, ką galėtų daryti ir kaip prireikus būtų mobilizuojami.
Dėmesys atkreipiamas ir į kitą šalį – Suomiją, į kurią, pasak BBC, didelė dalis Europos žvelgia kaip į visuomenės atsparumo pavyzdį.
Šiandien Suomija turi 1287 kilometrų ilgio sieną su Rusija. Po 2022 metais prasidėjusios plataus masto invazijos į Ukrainą Suomija taip pat greitai atsisakė istorinės neutralumo politikos ir kartu su kaimyne Švedija įstojo į NATO.
Suomijoje taikoma visuotinė vyrų karo prievolė, o dalis moterų tarnybą pasirenka savanoriškai. Baigę tarnybą jie tampa Suomijos rezervo pajėgų dalimi. Taip mažinamas atotrūkis tarp profesionalios kariuomenės ir civilių gyventojų.
„Jei karo prievolė organizuojama tinkamai, ji susieja kiekvieną šeimą su nacionalinio saugumo klausimais. Jūsų senelis, prosenelis ir sūnūs – visi jie atlieka tą pačią karinę tarnybą“, – pareiškė atsargos generolas leitenantas buvęs Suomijos gynybos ministerijos valstybės sekretorius Arto Räty.
„Mes įtraukiame visą visuomenę į kariuomenės rėmimą. Kiekviena ligoninė turi jai skirtas užduotis krizės atveju. Kiekviena vandens tiekimo agentūra taip pat. Ir įdomiausia tai, kad šiandien labiausiai visuomenės pasitikėjimą Suomijoje turinčios institucijos yra kariuomenė, gynybos pajėgos ir policija. Daugelyje šalių taip nėra“, – teigė A. Räty.
Suomijoje, kurioje gyvena 5,5 mln. žmonių, profesionaliose gynybos pajėgose tarnauja 23 tūkst. karių. Jungtinėje Karalystėje, kurios gyventojų skaičius siekia 66 mln., jų yra apie 70 tūkst.
Tačiau Suomija taip pat turi beveik 1 mln. parengtų rezervo karių ir gali per trumpą laiką mobilizuoti 280 tūkst. kariuomenę.
2025 metais Suomija gynybai skyrė 2,5 proc. savo BVP – panašiai kaip Jungtinė Karalystė, kuri tais pačiais metais skyrė 2,3 proc.
Ar likusiai Europai verta skirti tokias išlaidas ir sekti Suomijos pavyzdžiu, kai įprastinio karo su Rusija tikimybė atrodo itin maža?
„70 tūkst. karių kariuomenės paprasčiausiai nepakaks tokio pobūdžio karui, su kuriuo mums teks susidurti. Todėl nematau, kaip galėtume sukurti reikiamus karinius pajėgumus be tam tikros formos šaukimo į tarnybą“, – BBC įvertino generolas R. Shirreffas.
Jis teigia, kad vienas iš modelių, galinčių padėti pakeisti britų požiūrį į karą, galėtų būti Norvegijos pavyzdys.
„Ten kiekvienas mokyklą baigiantis jaunuolis registruojamas karo prievolės sistemai <...> ir po to atlieka metų trukmės mokymus.
Vėliau jis įstoja į universitetą, o kai ateina laikas konkuruoti dėl darbo, nacionalinė tarnyba gyvenimo aprašyme laikoma privalumu – tokie kandidatai vertinami kaip geriausi <...> Manau, kad į tai turėtume pažvelgti.“ – pasakojo generolas.