Havana, kadaise buvusi džiaugsmingo gyvenimo simboliu, dabar ištuštėjusi dėl elektros tiekimo pertrūkių, gyventojų išvykimo ir didelio neapibrėžtumo dėl ateities.

Kubos sostinėje automobilių dabar yra taip mažai, kad Malekoną – kadaise judrią pajūrio promenadą – galima pereiti net neapsidairius.

Naktį siauros akmenimis grįstos Senosios Havanos gatvės paskęsta aklinoje tamsoje, nes nėra elektros, o kartu – ir žmonių.

Po septynis mėnesius trunkančio Jungtinių Valstijų degalų embargo ir nuolatinių elektros tiekimo pertrūkių vietiniai juokauja, kad jiems jau atsibodo žiūrėti į žvaigždes.

[[ge:lrytas:lrytas:41676191]]

Vis dėlto prieblandoje retkarčiais kažkas sujuda.

Sulysę vyrai, kurių šortai dėl bado atrodo gerokai per platūs, naršo po šiukšlių kalnus ieškodami maisto, plastiko ar ko nors, ką galėtų panaudoti arba parduoti.

[[ge:lrytas:lrytas:43134303]][[ge:lrytas:lrytas:43201300]][[ge:lrytas:lrytas:42639225]]

„Mes rausiamės po šiukšles ieškodami ko nors valgomo nevagiant ir niekam nepadarant žalos, – kalbėjo 50 metų Manuelis Sanchezas Angeira, sergantis burnos vėžiu. – Aš neturiu namų. Neturiu šeimos. Nieko neturiu.“

Staiga pasigirsta stiprus triukšmas. Protestuotojų būrys paplūdimio šlepetėmis daužo aliuminines keptuves – taip jie išreiškia pyktį dėl elektros išjungimų ir greitai pasitraukia, kad išvengtų policijos.

Emigracija – masinė

Dauguma Havanos gyventojų naktį vengia senamiesčio – ten pernelyg pavojinga.

„Gatvėse daug smurto, – sako M.Sanchezas Angeira. – Tave gali subadyti, trenkti akmeniu į galvą, nužudyti.“

Tikrosios minios susidaro tik dieną – prie bankų, pigių kepyklų ir prie Ispanijos konsulato, kur šimtai žmonių spaudžia rankose dokumentus ir laukia, kada galės išvykti iš salos.

Niekas tiksliai nežino, kiek žmonių jau emigravo.

2012 metais oficialus gyventojų skaičius šalyje buvo daugiau nei 11 milijonų.

[[ge:lrytas:lrytas:44160762]]

Kubos ekonomistas ir demografas, buvęs Havanos universiteto profesorius Juanas Carlosas Albizu-Camposas apskaičiavo, kad dabar populiacija siekia vos 8 milijonus – tiktai šiek tiek daugiau nei 1959-aisiais, kai diktatoriui Fulgencio Batistai sprukus iš šalies Fidelis Castro paskelbė: „Tironas pabėgo, revoliucija triumfuoja!“

Nuo tada Kuba patyrė daugybę krizių – sankcijas, uraganus, pandemiją ir sovietinio bloko žlugimą.

Tačiau pastaroji itin sunki krizė visiškai pakeitė Senosios Havanos vaizdus, garsus ir kvapus. Vietoj to tyloje girdėti tik dyzelinių generatorių burzgimas.

Prieš šimtmetį dėl JAV galiojusio „sauso įstatymo“ Havana buvo tapusi mėgstama vieta tiek mafijos bosams, tiek amerikiečiams poilsiautojams.

Turistai buvo neatsiejama šio miesto gyvenimo dalis, bet dabar jie išnyko.

Liko tik keli pavieniai meksikiečiai ar kolumbiečiai, ieškantys restoranų, kuriuose yra šviesa, ir maisto, galbūt dar neseniai buvusio šaldytuve.

Tie restoranai, kurie vis dar veikia, dažniausiai turi generatorius, meniu su kainomis JAV doleriais ir klientūrą, sudarytą iš gerų ryšių turinčių kubiečių, vilkinčių lašišos spalvos marškinėliais ir avinčių kutuotus mokasinus.

Šlovė liko praeityje

[[ge:lrytas:lrytas:44160761]]

Daugelis senų, istorinių miesto lankytinų vietų šiuo metu yra uždarytos.

Šimtmetį skaičiuojantis baras „El Floridita“ uždengtas metalinėmis žaliuzėmis.

Jo garsiausias lankytojas rašytojas Ernestas Hemingway – teisingiau, jo statula – sėdi viduje vieniša, apgaubta drėgnos, tvankios tamsos.

Už kelių kvartalų istorinis restoranas „Sloppy Joe’s“ taip pat uždarytas, nors jį kruopščiai restauravo garsaus Havanos istoriko Eusebio Lealo komanda.

E.Lealas praėjusiame amžiuje, ko gero, labiau nei bet kas kitas prisidėjo prie Senosios Havanos formavimo.

Jis įtikino F.Castro, kad ši miesto dalis gali pritraukti taip reikalingų turistų dolerių ir kad ją verta restauruoti.

Istorikas iškovojo Senajai Havanai UNESCO paveldo statusą ir pradėjo nesuskaičiuojamą daugybę restauravimo projektų.

Tačiau daugelis jo kūrinių laikui bėgant vėl pradeda nykti, o frontonų gabalai – kristi ant šaligatvio.

[[ge:lrytas:lrytas:44160760]]

Havanos gyventojai burba, kad pinigai, išleisti senus rūmus paverčiant įspūdingais viešbučiais, kurie dabar stovi tušti, buvo iššvaistyti.

Būrėja nežino ateities

Irina Aguirre dienas leidžia prie vieno tokio pastato slenksčio, visai šalia – Šv.Pranciškaus Asyžiečio aikštė.

Jos darbas – spėti ateitį mieste, kuriame beveik apie nieką kitą ir negalvojama.

Daugelį metų ji dėliojo Taro kortas turistams, plūstantiems iš kruizinių laivų ir nekantriai laukiantiems žinių apie naują meilę ar pasakiškus turtus.

Tais laikais, pasakojo I.Aguirre, netoliese esanti Obispo gatvė buvo pilna džiaugsmo ir muzikos.

Šiandien būrėja atsakinėja į kubiečių klausimus ne apie meilę, o apie tai, kas nutiks jų salai. Kada baigsis Jungtinių Valstijų degalų blokada? Ar Donaldas Trumpas įsiverš į salą? Ar gyvenimas pagerės?

[[ge:lrytas:lrytas:44160763]]

„Tai klausimas, kurį žmonės užduoda visur, – sakė ji. – Visi norime geresnio rytojaus.“

Tačiau Kubos ateitis pernelyg neaiški netgi kortoms.

„Tai žino tik Dievas, – nusišypsojo būrėja. – Tiesiog negalima prarasti tikėjimo.“

I.Aguirre susidėjo savo dvi nusidėvėjusias Taro kortų malkas, keletą mažų akmeninių statulėlių ir patraukė namo, kol tamsa dar neapgaubė Senosios Havanos.

Havana, kurios nebeliko: tuščios gatvės, badas ir žmonių bėgimas iš salos (4)