„Pinigų, duokite valstybinėms mokykloms pinigų“, – sulipę ant šiukšliadėžių priešais užblokuotas savo mokslo įstaigos duris skanduoja ir tokių prestižinių Paryžiaus gimnazijų kaip Liudviko Didžiojo arba Henriko IV auklėtiniai.

Nors abu šie licėjai valstybiniai, čia tikrai nieko netrūksta – nei mokytojų, nei pinigų, nei priemonių. Reikia tik mokytis. Daug ir labai gerai mokytis auksinėmis sąlygomis.

Vis dėlto ir juose nuo spalio pradžios pamokos vyksta protarpiais, nes durys blokuojamos, tiesa, tik mažumos auklėtinių, dažniausiai prijaučiančių kraštutinei kairei.

Tokių šiuose licėjuose nedaug, tačiau solidarumą su Paryžiaus priemiesčių moksleiviais jaučia kone kiekvienas empatijos turintis gimnazistas ir, kaip rodo visuomenės nuomonės apklausos, daugiau nei pusė prancūzų.

[[ge:lrytas:lrytas:44340397]]

„Labai nesmagu, kad dalis mano bendraamžių turi mokytis supuvusiomis sąlygomis. Tai labai neteisinga“, – sako vienas prestižinės Paryžiaus gimnazijos moksleivis, tas, anot jo, supuvusias sąlygas matęs tik savo mobiliojo telefono ekrane.

Protestą dabar palaiko net kai kurių privačių mokyklų auklėtiniai – paprastai jie mokosi puikioje aplinkoje ir nuo tokių judėjimų laikosi atokiai.

[[ge:lrytas:lrytas:44466703]][[ge:lrytas:lrytas:44448628]][[ge:lrytas:lrytas:44453974]][[ge:lrytas:lrytas:44430205]]

Blogai izoliuoti pastatai, kuriuose vasarą leipėji nuo 35 laipsnių karščio, o žiemą drebi, nes klasėse yra vos 10 laipsnių šilumos, mokytojų trūkumas, klasės tokios perpildytos, kad net kėdžių nepakanka, apleisti tualetai, kuriuose nėra popieriaus, nepalankūs pamokų tvarkaraščiai, kuriuose pilna langų, todėl mokykloje tenka praleisti kiauras dienas nuo 8 iki 18 valandos, – tik keletas tų supuvusių sąlygų pavyzdžių.

Paprastai su jomis susiduriama ne sostinės ar kitų miestų centruose, o priemiesčiuose esančiose vidurinėse mokyklose.

Socialinių tinklų vaidmuo

Protesto ugnis pradėjo rusenti rugsėjo 17-ąją Paryžiaus pietryčių priemiestyje Kretėjuje, kai dalis Antoine’o de Saint-Exupery gimnazijos mokytojų paskelbė streiką siekdami atkreipti dėmesį į darbuotojų trūkumą. Įstaigai stigo kelių mokytojų, socialinio darbuotojo, o slaugytoja turėjo nedarbingumo pažymėjimą.

Mokytojus nusprendė palaikyti grupelė jų auklėtinių. Mobilizacijos metu Kretėjaus gimnazistai viską nufilmavo – blokadą, savo šūkius.

Greitai šie įrašai socialiniame tinkle „TikTok“ sulaukė tūkstančių peržiūrų, o judėjimas išplito ir į kitas mokyklas. Iš pradžių tiktai regione aplink Paryžių, tačiau labai greitai persimetė ir į visą Prancūziją.

„Viskas įgavo stulbinamą mastą, tikrai nesitikėjau. Man tai teikia džiaugsmo, bet ne visais atžvilgiais, nes matau, kad kai kuriose gimnazijose mokiniai linksminasi niokodami ir degindami šiukšlių konteinerius ir panašiai. To neturėtų būti ir tai neturėtų tapti norma.

Mes tai darome ne dėl socialinių tinklų, o dėl savo ateities.

[[ge:lrytas:lrytas:44496542]]

Privalome mobilizuotis patys, nes jei to nepadarysime, niekas to už mus nepadarys“, – radijui „France Inter“ sakė vienas judėjimo iniciatorių Kretėjaus gimnazijoje.

Pastebima, kad socialiniai tinklai atlieka pagrindinį vaidmenį organizuojant protestus.

Jie leidžia įvairių Prancūzijos regionų gimnazistams dalytis ta pačia patirtimi ir stiprina bendrumo jausmą.

Rūškanos perspektyvos

„Susirūpinimas dėl mokytojų trūkumo, tvarkaraščių ar atrankos į aukštąsias mokyklas sistemos tėra didesnio nerimo, susijusio su jų ateitimi, simptomas.

Prancūzijoje beveik visas žmogaus likimas nusprendžiamas tarp 18 ir 21 metų, per atrankos procesą, kuriame kiekvienas turi konkuruoti su visais kitais.

Visa tai tam, kad patektum į darbo rinką, kurioje gausu išsekimo atvejų, išėjimų iš darbo ir karjeros posūkių, – nieko viliojančio.

Žvelgiant plačiau šiame judėjime galima įžvelgti baimę dėl tolesnės ateities, susijusią su šalies ekonomine padėtimi, vis dažnėjančiais konfliktais pasaulyje, klimato kaita ar net dirbtinio intelekto, kuris suvokiamas kaip grėsmė, atsiradimu“, – nacionaliniam savaitraščiui „Le Point“ sakė sociologas Vincent’as Tiberjas.

[[ge:lrytas:lrytas:44496540]]

Ši gimnazistų karta su ateities baime arba bent neužtikrintumo jausmu gyvena nuo pat vaikystės. Nuo COVID-19 pandemijos, kuri juos kiaurus mėnesius buvo uždariusi tarp keturių sienų.

Paaugliai dėl klimato kaitos grėsmių išgyvena dar labiau negu suaugusieji, nes supranta, kad kiekvienais metais lauks vis didesni iššūkiai.

Nerimą kelia ir gyvenimą aukštyn kojomis verčiantis, nedarbą pranašaujantis dirbtinis intelektas. Dalis intelektualių profesijų, kurių specialistai vis dar ruošiami, greičiausiai bus niekam nereikalingos.

Bilietą gausi, tačiau nežinia, ar kur nors su juo pateksi.

Prancūzijos švietimo sistema nuo senų laikų skatina ne visada sveiką konkurenciją tarp moksleivių. Geriausius, po vieną ar du iš klasės, susirenka prestižinės valstybinės arba privačios gimnazijos.

O tie, kuriems mokslai nesiseka, nuo 12–13 metų verčiami rinktis profesinį mokymą, nors daugelis dar neturi jokio supratimo, kokia profesija juos trauktų.

Nuožmi konkurencija laukia ir stojančiųjų į aukštąsias mokyklas, nes skiriasi jų lygis, o vėliau – ir diplomo vertė.

Viena yra patekti į kurią nors lengviau prieinamą universiteto studijų programą ir ją baigti, o visai kita – įveikti itin griežtą atranką į prestižines inžinerijos, vadybos ar politinių mokslų aukštąsias mokyklas, Prancūzijoje vadinamas „grandes ecoles“, ir gauti jų diplomą.

[[ge:lrytas:lrytas:44496537]]

Ant nervų krizės ribos

Protestus skatina ir bendra vasaros karščių ir gaisrų nualintos Prancūzijos padėtis.

Kosminės dyzelino kainos, dar stipriau smogiančios ir taip sumenkusiai žmonių perkamajai galiai, sausros iškankintų, milžiniškus nuostolius patyrusių žemdirbių vargas, pavojinga valstybės skola ir diržų veržimosi perspektyvos vienaip ar kitaip paliečia kone kiekvieną šalies gyventoją.

Net gyvendamas sąlyginiame užutėkyje, atokiau nuo tų nepriteklių, nuo įtampos vis vien nepabėgsi. Jau vien dėl 2027 m. vyksiančių prezidento rinkimų.

Tikrai negalima atmesti tikimybės, kad antrajame šių rinkimų ture grumsis du ekstremistai – kraštutinis kairysis ir kraštutinė dešinioji, todėl daugeliui teks rinktis iš dviejų blogybių.

Dėl kraštutinės kairės partijos „Nenugalėtoji Prancūzija“ (LFI) vadovo Jeano Luco Melenchono galimybių patekti į antrąjį prezidento rinkimų turą galima abejoti, o faktiškai visos visuomenės nuomonės apklausos pranašauja, kad kraštutinės dešinės partijos „Nacionalinis susirinkimas“ (RN) lyderė Marine Le Pen jame tikrai atsidurs.

Politikų marionetės?

Kas politiškai penisi iš gimnazistų sukelto chaoso ir gal netgi jį kursto?

[[ge:lrytas:lrytas:44496523]]

Žvilgsniai pirmiausia krypsta į LFI. Jos atstovus nekart buvo galima pamatyti prie šiukšliadėžių barikadų, remiančius jaunimą, o gal net raginančius jį protestuoti.

Pavyzdžiui, Paryžiaus Sen Deni priemiesčio meras Bally Bagayoko teigė: „Smurtas tam tikru momentu gali būti pateisinamas, tačiau visada geriau, jeigu jo galima išvengti.“

LFI lyderis J.L.Melenchonas aiškino: „Mes didžiuojamės, kad stovime prie gimnazijų durų gindami savo vaikus. Susiburkite, kad pasipriešintumėte policijos žiaurumui.“

Tokie pareiškimai sukėlė Prancūzijos vyriausybės pyktį.

Premjeras Sebastienas Lecornu pasmerkė LFI keliamą neatsakingą eskalavimą ir ketinimus gimnazistų pyktį panaudoti partiniams tikslams.

Dauguma apžvalgininkų vis dėlto pažymi, kad moksleivius laikyti vien kraštutinės kairės manipuliuojamomis marionetėmis būtų didelė klaida.

Pirma lazda, po to dialogas

Žibalo į gimnazistų protesto ugnį greičiausiai įpylė ir pati šalies vyriausybė. Bijodama, kad gimnazistų protestai nepakartotų 2018 m. rudenį Prancūziją paralyžiavusių „geltonųjų liemenių“ protestų prieš degalų mokesčių didinimą ir brangstantį pragyvenimą scenarijaus, valdžia iš karto pasirinko juos gniaužti griežtomis policijos represijomis.

[[ge:lrytas:lrytas:44496126]]

Jos pasibaigė keliais labai rimtais nepilnamečių sužalojimais: sulaužytu žandikauliu, nutraukta plaštaka ir išmuštais dantimis bei akimi.

Net 24 policijos įsikišimo atvejai kelia rimtų įtarimų, kad pareigūnai peržengė ribas, pradėti vidiniai tyrimai.

Vidaus reikalų ministras Laurent’as Nueezas dievagojasi, kad pareigūnai jėgą naudoja proporcingai.

Tačiau, tos pačios ministerijos duomenimis, vien spalio 1 d. sulaikyti 1949 žmonės – daugiau negu per „geltonųjų liemenių“ protestų rekordinę dieną, 2018 m. gruodžio 8-ąją, kai tokių buvo 1723. Nuo neramumų pradžios bendras areštuotųjų skaičius pasiekė apie 7 tūkst., dauguma jų – nepilnamečiai.

Kad pirmasis krizių valdymo posėdis vyko Vidaus reikalų, o ne Švietimo ministerijoje, sufleruoja, jog iš pradžių vyriausybė manė, kad nepilnamečiams pakaks pamojuoti lazda ir riaušių bus išvengta. Valdžia kalbėtis su gimnazistais bandė pradėti vėliau, neramumams jau įsisiūbavus.

Mažos manevro galimybės

Dialogas tarp vyriausybės ir moksleivių bei studentų atstovų dabar jau vyksta. Švietimo ministerija pažadėjo skubiai rasti 3000 mokytojų gimnazijoms, kuriose jų trūksta labiausiai.

Bet dėl milžiniškos Prancūzijos valstybės skolos, kad ir labai to norėtų, vyriausybė moksleiviams aukso kalnų tikrai negalės pažadėti. Valstybės ižde švilpauja vėjai, o skubių priemonių reikalauja ne tik gimnazistai.

Jų verkiant reikia ir ant bankroto ribos stovintiems žemdirbių ūkiams, dėl precedento neturėjusios sausros patyrusiems didelių nuostolių, ir visą vasarą su gaisrais kovojusiems šalies ugniagesiams. Pinigų reikia ir dėl klimato kaitos, kuriai Prancūzija menkai pasiruošusi, iššūkių.

[[ge:lrytas:lrytas:44496113]]

Jau kurį laiką valstybės pagalbos prašo ir nuošaliau gyvenantys, paskutinius eurus degalams išleidžiantys prancūzai.

Jie neturi kito pasirinkimo, kaip tik vykti į darbą asmeniniu automobiliu, kartais – net kelias dešimtis kilometrų.

Nuo spalio 17-osios Prancūzijoje prasideda dvi savaites truksiančios moksleivių rudens atostogos, bet kol kas tikrai neaišku, ar panašios trukmės atokvėpis lauks ir šalies vyriausybės.

Šeštadienį Prancūzijoje planuojami masiniai streikai ir demonstracijos prieš vis labiau brangstantį pragyvenimą – tam tikras „geltonųjų liemenių“ protesto sugrįžimas, o gimnazistai kviečiami jungtis.

Prancūzijos gimnazistai sukilo: už barikadų – ir ateities baimė Specialiai iš Paryžiaus