Lėktuvas „Boeing 777“, kuriame buvo 239 žmonės, dingo 2014
kovo 8-ąją pakeliui iš Kvala Lumpūro į Pekiną.
Per didelio masto povandenines paieškas Indijos vandenyno
pietinėje dalyje katastrofos vieta dar nebuvo rasta, todėl keliamos
prielaidos, kad laineris galėjo sudužti kur nors kitur, ypač jeigu
tebebuvo valdomas skrydžio pabaigoje.
Pasak kai kurių ekspertų, pilotuojamas orlaivis galėjo sklęsti
ir nukristi į vandenyną už dabartinės 120 tūkst. kvadratinių
kilometrų paieškos zonos ribų.
Vis dėlto šio lainerio gamintojos „Boeing“ atlikti išsamūs
bandymai ir Australijos gynybos departamento duomenų analizė rodo,
kad lėktuvas, skriedamas dideliu greičiu, įsirėžė į vandenyną
nepriklausomai nuo vieno arba abiejų piloto veiksmų, sakoma
dienraščio „The Australian“ pranešime.
Kai lėktuvo degalų atsargos išseko, o varikliai liovėsi
veikti, jo greitis sumažėjo. Tada laineris pradėjo leistis iš 35
tūkst. pėdų (10,7 km) aukščio, pagreitėdamas ir sulėtėdamas.
Kaip nurodė „Boeing“, tuo metu jo greitis svyravo nuo 12 tūkst.
iki 20 tūkst. pėdų per minutę (219–366 km/val.), rašo „The
Australian“.
Faktą, kad lėktuvas krito dideliu greičiu, patvirtina nauja
duomenų analizė, kurią atliko Australijos gynybos departamentas.
Šiam tyrimui buvo panaudoti duomenys apie signalus, kuriais
automatiškai keitėsi lėktuvas ir vienas kosminis palydovas, sakė
MH370 paieškų vadovas.
Australijos transporto saugumo biuro (ATSB) vadovas Gregas Hoodas sakė palaikantis prielaidą, kad MH370 laineris
„veikiausiai sudužo 120 tūkst. kv. km. zonoje, kur dabar vykdomos
paieškos“.
Malaizijos pareigūnai praeitą savaitę nurodė, kad vienas
lėktuvo pilotas namuose naudojo skrydį imituojančią programą ir
buvo suplanavęs maršrutą, labai panašų į numanomą MH370
galutinį kursą.
Vis dėlto pareigūnai perspėjo, kad šis faktas neįrodo, jog
pilotas sąmoningai sudaužė lėktuvą.