Dešimtadalio lietuvių stalas bus kuklesnis dėl krizės.
27 proc. apklaustųjų tikina, kad patiekalų skaičiaus nepaiso. Ir tik keturi procentai gyventojų Kūčių apskritai neketina švęsti. Tai paaiškėjo interneto tinklalapio „lrytas.lt“ apklausos metu.
- Kokių pakitimų Kūčių tradicijose pastebite jūs? - „Lietuvos rytas“ pasiteiravo etnologės Gražinos Kadžytės.
- Pagrindiniai dalykai niekada nesikeičia ir nesikeis. Negali pakeisti nei Kūčių datos, nei jų prasmės – viskas lieka taip, kaip kadaise. Jeigu forma kiek ir pasikeičia, nieko bloga.
Anksčiau ant Kūčių stalo būtinai būdavo šieno.
Ką jis simbolizuodavo? Žmogus dalijasi maistu su savo gyvuliais. Jis ant stalo deda truputį gyvulių ėdalo, o Kalėdų rytą savo valgyto maisto trupinių nuneša gyvuliams.
Šieno ir dabar galima nusipirkti. Jo reikia miestiečiams, kurie tebeturi kaimišką gyvenimo suvokimą. Tačiau tie žmonės, kurių tėvai ir protėviai gimė ir gyveno Vilniuje, šieno ant Kūčių stalo nepasiges. Juk nebūtina detaliai mėgdžioti senolių. Iš tiesų svarbiausia, kad visa šeima susirinktų prie stalo.
- Kurie Kūčių simboliai, jūsų manymu, svarbūs ir šių dienų žmogui?
- Jei ateisi prie Kūčių stalo nepasiruošęs – tai tas pat kaip nebuvęs. Reikia pirmiausia išvalyti ir savo aplinką, ir dvasią – namus sutvarkyti, skolas atiduoti, atsiprašyti, jei ką nors buvai įžeidęs ar nuskriaudęs.
Katalikas turi rasti laiko išpažinčiai, kitų tikėjimų atstovai – savo religinėms apeigoms.
Kadangi tai šeimos, vienybės šventė, stengiamasi, kad visa šeima sueitų, padėtų ruošti stalą. Anksčiau Kūčių valgiai simbolizuodavo tai, ką kiekvienas uždirbo per metus.
Ūkyje vieni rūpindavosi javais, kiti – daržais, treti – sodais, o metų pabaigoje sudėdavo savo darbo vaisius.
Svarbus ritualas – pasidalijimas kalėdaičiu, Dievo pyragu. Dalijantis tinka dėkoti vieni kitiems už tai, ką gera gavome praėjusiais metais. Po to dera linkėti gero ateinančiais.
Po vakarienės stalas nenukraustomas. Senovėje buvo tikima, kad naktį apsilankiusios protėvių vėlės paragauja visų valgių.
- Sakoma, kad pradėti kalbėti maldą ir dalyti kalėdaitį turi šeimos galva, o obuolius pjaustyti ir dalinti privalo motina.
- Kalėdaitį dalija namų šeimininkas. Anksčiau tai būdavo tėvas ar senelis. Tai turėtų būti žmogus, kuris šeimoje, giminėje turi didžiausią autoritetą, yra labiausiai gerbiamas.
Tas, kuris laužo kalėdaitį, duoda ženklą, kada galima ragauti valgius, padėtus ant stalo.
Pjaustyti ką nors ant Kūčių stalo nepatartina – metalas nėra geras dalykas. Nei peilių, nei kitų metalinių daiktų ant šventinio stalo nereikėtų. Valgiai paprastai jau būna padalyti gabaliukais, belieka pasiimti.
- Ar Kūčių valgiai turi būti gaminami pagal senovinius receptus?
- Tiems, kurie pamiršo arba nežino senovinių receptų, nėra reikalo jų atradinėti.
Jei pasakysiu, kad ant lietuvių stalo anksčiau per Kūčias visada būdavo rainųjų žirnelių, negi pulsite jų ieškoti? Beje, latviai juos dar ir dabar vartoja. Bet juk nevažiuosite į Latviją jų pirkti.
Nereikia nieko dirbtinio. Šis vakaras neturėtų būti visai kitoks nei šeimoje įprasta, netgi valgiai neturi būti kitokie. Kūčių vakarienės metu svarbiausia ne silkė, kisielius ar kiti ant stalo esantys valgiai.
Esminis dalykas – prisiminti, kad Kūčios yra mūsų padėkos diena už tai, ką iš protėvių gavome, ką turime ir dabar valgome.
- Įprasta manyti, kad Kūčių naktis labai tinkama burtams.
- Kartais atrodo, kad tik burtai ir sudaro Kūčių šventimo prasmę. Apie burtus buvo daug kalbama sovietmečiu, kai norėta užtušuoti šio vakaro šventumą, nebuvo minima, kad prie stalo susirinkus dera melstis.
Burtai visada pasitelkiami, jei turi kokį nors tikslą. Pavyzdžiui, kai labai norisi ištekėti, bet tavęs niekas neima.