Prie bažnyčių – mažųjų smaližių rojus (nuotraukos)

Į atlaidus daugelyje Lietuvos bažnyčių atvykę miestiečiai neįsivaizduoja, kad namo galėtų grįžti be mugės saldainių.

Kai Kernavėje pirkėjai išsirinko bemaž dešimt skirtingų saldėsių, prekeivė galutinę kainą šiek tiek sumažino ir dar dovanų vieną saldainį pridėjo.

„Saldainiais prekiauju nuo antros klasės, o daryti juos išmokau dar anksčiau. Mane išmokė mama. Tokius saldainius gamino ir mano senelė, ir prosenelė“, – skuba pasakoti 46 metų L.Juškienė, kol turi laisvą minutę.

Neužtenka žinoti receptą, kaip virti saldainių masę. Reikia ne vienerius metus eksperimentuoti, kad sukurtum įdomių formų, spalvų bei skonių saldainius, išradingai juos supakuotum. Tik tokie – spalvingi ir saldūs – bus tikri mugės saldainiai.

Ilgų margaspalvių, cukrinių gaidelių, laikrodžių ir apyrankių iš saldainių receptus sukūrė ukmergiškės prosenelė, pačios kūriniai – cukrinės braškės, žirnių ankštys, net mobiliųjų telefonų ir teletabių formos saldainiai.

Blizgantį, vienspalvį ar margaspalvį, ir peršviečiamą popierių saldainiams vynioti ji perka iš floristų.

Per darbo dienas paruošusi apie tūkstantį spalvingų saldainių moteris kartu su pussesere važinėja po įvairias Lietuvos vietas, kur vyksta renginių. Jos prekiauja ne tik prie bažnyčių, bet ir miestų šventėse, kituose viešuose renginiuose ne tik vasarą, bet ir žiemą.

„Jei nėra konkurencijos, prekyba būna pelninga, jei ne – tenka pamiklinti liežuvį, nuleisti kainą, dovanų vieną kitą saldainį pridėti.

Krizę ir mes pajutome. Anksčiau vienas žmogus nupirkdavo saldainių už dešimt ar penkiolika litų, o dabar perka už litą ar tris. Retas išleidžia daugiau. Tačiau stengiuosi, kad mano stalas atrodytų spalvingiausias, ir nesiskundžiu“, – sakė L.Juškienė.

Pamačiusi, kad pirkėjas – nelietuvis, prabyla lenkiškai, rusiškai ar net angliškai.

„Jei nori pragyventi, turi suktis. Anksčiau prekyba saldainiais buvo daug pelningesnė, bet vien iš to nepragyvensi.

Esu baigusi kirpėjų, masažuotojų kursus, sako, kad esu gera virėja. Taip ir sukuosi“, – optimizmo nepraranda ukmergiškė.

Į margaspalvius popierėlius įsuktais saldainiais 72 metų Henrikas Stankevičius iš Vievio prekiauja nuo dešimties – daugiau nei šešiasdešimt metų.

Gaminti saldainius jį išmokė mama.

„Receptas nesudėtingas – tereikia cukraus ir acto. Cukrų reikia virti apie valandą, kol jis virsta sirupu. Tuomet įpili acto ir lauki, kol ims stingti.

Kai masė, išpilta ant skardos, šiek tiek atvėsta, reikia jai suteikti formą. Kaip fabrike“, – paaiškino prekiautojas.

Jis pats saldainius dabar retai gamina – perdavė savo patirtį žmonai. Tačiau prekiauja dažniausiai pats.

„Kiek kainuoja ilgi saldainiai?“ – apie maždaug metro ilgio saldainius prekeivio teiravosi priėjęs vaikinas.

„Po tris litus. Tik imk per vidurį. Jie – be armatūros, lūžta“, – linksmai nusiteikęs H.Stankevičius.

Tik juokauti ūpo nebėra tiek, kiek būdavo anksčiau, kai per atlaidus jis parduodavo šimtus saldainių – po 15-20 kilogramų. Dabar – kelis kartus mažiau.

Prie pensijos H.Stankevičius šiek tiek prisiduria, tačiau vargiai pragyventų vien iš tokios prekybos.

„Seniau cukrus būdavo gerokai pigesnis, tad daugiau užsidirbdavau. Dabar pagaminęs saldainių iš kilogramo cukraus užsidirbu dešimt litų, bet daug reikia įdėti jėgų ir laiko“, – guodėsi pašnekovas.

Saldumynų mėgėjų jis vasaros savaitgaliais laukia ne tik prie Kernavės bažnyčios.

Vievyje gyvenantis vyras žino, kada kurioje bažnyčioje vyksta atlaidai bei kitos religinės šventės ir pagal tai planuoja savo laisvalaikį.

„Duokite man pistoletą“, – sustabdęs dviratį prie meduoliais apkrauto prekystalio paprašė berniukas ir ištiesė litą.

Iš pradžių pamaniau, kad blogai išgirdau, tačiau dvejones netrukus išsklaidė vaiko rankose atsidūręs pistoleto formos meduolis.

„Tuoj vėl sugrįš. Jau ne pirmą šiandien perka“, – nusijuokė prekeivė, 70 metų Ana Griškevičienė iš Karmazinų kaimo (Vilniaus r.), žiūrėdama į nutolstantį berniuką su dviračiu.

Pistoleto formos meduolius ji ėmė kepti neseniai, o širdelės, žuvies, zuikio, kitų gyvūnų ar žmonių formos gamina jau kelis dešimtmečius.

„Vienodų turėdamas visiems neįtiksi. Iš manęs perka ir jauni, ir seni. Ne po vieną dažniausiai nuperka – po šešis, dešimt, penkiolika, net trisdešimt kartą yra nupirkęs vienas žmogus“, – pasakojo A.Griškevičienė.

Prekiauti pačios keptais meduoliais A.Griškevičienė dažniausiai vyksta į Kernavę, Sudervę, siūlo jų įsigyti ir per Kaziuko mugę Vilniuje, su bičiuliais, kuriančiais rankdarbius, anksčiau važiuodavo į muges Lenkijoje.

Kernavėje per atlaidus jos parduodami meduoliai kainuoja litą ar pusantro.