Apie Pelenų dienos ir gavėnios tradicijas - lrytas.lt pokalbis su knygos „Metai už stalo“ autore, etnologe Nijole Marcinkevičiene.
- Kiek svarbi mūsų protėviams buvo Pelenų diena?
- Kai kur Lietuvoje jai buvo skiriama ne mažiau dėmesio kaip Užgavėnėms. Vyresnieji šeimos nariai vos išaušus Pelenų dienos trečiadieniui primindavo, kad Gavėnas peilį galanda ir, ant aukšto įsikūręs, visą gavėnią žiūrės, kad niekas mėsos trupinio į burną neįsidėtų.
Moterys pelenais ir asiūkliais iššveisdavo visus puodus, keptuves, dubenis, šaukštus ir net stalą, kad namuose neliktų nieko, kas riebu ir kas veda į pagundą.
Po sodybas vaikščiodavo pelenų diedas, Pelenius - vyresnis suodžiais išterliotas ir apskarmaluotas, dirbtinę kuprą pasidaręs žmogus su pelenų maišeliu. Jis eidavo per kiemus, primindamas apie didžiojo pasninko pradžią. Pelenais barstydavo žmonių galvas ir namus. Dažnai namų šeimininkai gaudavo pelenuota šluota per kuprą - esą, Peleniaus tinkamai nepriėmė.
- Jūsų knygoje „Metai už stalo“ perskaičiau, kad per Pelenų dieną buvo tiesiog būtina burną praskalauti degtine. Kodėl atsirado tokia tradicija?
- Taip sakoma. Žmonės apsilankydavo bažnyčioje ir paskui užsukdavo į karčemą. Šis paprotys vadintas „dantų plovimu“ ar „burnos skalavimu“ - matyt, reikėdavo Užgavėnių riebumą nuplauti. Kartais vyrai net įberdavo į stikliuką bažnyčioje šventintų pelenų, kad niekada amžinais girtuokliais netaptų. Moterims taip pat nebuvo nuodėmė lašelį degtinės ar krupniko paragauti.
Per gavėnią tikintieji alkoholinių gėrimų negerdavo.Tai - septynių savaičių atgailos laikas, kai nekeliamos vestuvės, krikštynos ir kitaip nesilinksminama. Tai tam tikras meditacijos laikas, skirtas Jėzaus Kristaus kančiai atminti.
- Nebuvo galima valgyti ne tik mėsos, bet ir kiaušinių, pieno produktų. Tačiau ar žmonės tikrai laikydavo tokių griežtų priesakų?
- Nesilaikantiems gavėnios grėsė griežtos bausmės. Būdavo, kad kunigas, per išpažintį išgirdęs prisipažinimą apie valgytą mėsą, liepdavo gulėti šventoriuje kryžiumi. Gavėnios priesakai negaliojo tik vaikams iki aštuonerių metų ir aštuoniasdešimties sulaukusiems seneliams.
Senovėje pasninkas buvo itin griežtas - net valgoma buvo kartą per dieną. Tik XX amžiaus pradžioje taisyklės buvo sušvelnintos. Tačiau dar tebėra žmonių, kurie prisimena, kaip nevalgydavo nei pieno, nei kiaušinių. Pasakoja - jei nuo džiovinti ruošiamo sūrio nukrisdavo trupinėlis ir vaikas jį paimdavo, tai motina griebdavo iš rankų ir mesdavo į kiaulių ėdalą.
Tai buvo sunkus laikotarpis. Bet žmonės guodėsi, kad taip reikia ir tikėjosi Dievo malonių.
- Kaip atsirado religiniai pasninkai? Jūsų manymu, jie atėjo iš religijos, ar greičiau religiniai dalykai buvo pritaikyti prie metų ritmo?
- Ko gero, ir taip, ir taip. Tuo metų laiku mėsa jau baigdavosi, o karvės užtrūkdavo. Žmogui buvo tam tikra paguoda - gerai, kad nevalgau. Bet būdavo ir kitaip - nesuvalgo mėsos gabalo, užpila taukais ir laukia septynias savaites.
Dabar kalbama, kad pasninkas yra apsivalymas. Tačiau kažin ar tais laikais žmonėms buvo tokia būtinybė apsivalyti - jie tikrai nebuvo persivalgę.
Aš manau, kad pasninkai susiję su susitaikymu. Greičiausiai jie buvo ir iki krikščionybės. Pagalvokite - kodėl per adventą negalima nei medžioti, nei plunksnų pešti, nei avies kirpti? Čia susiję su gyvybe. Visus metus žmogus išnaudoja savo aplinką - skerdžia, melžia, iš vištos kiaušinius, padėtus, kad atsirastų nauja gyvybė, ima. Tie pasninkai buvo laikas, kai bent kurį laiko tarpą žmogus neišnaudodavo kitų gyvų būtybių.
- Vadinasi, pernelyg paprasta teigti, kad pasninkai atsirado tam, kad organizmas apsivalytų?
- Taip dabar žmonės kalba, kai jau žino, ką reiškia persivalgyti. Nedaug žmonių anksčiau turėjo galimybę valgyti per daug, todėl vargu ar tų „apsivalymų“ reikėjo. Nebent po sotaus šventinio laikotarpio, tačiau šventės būdavo juk ne kasdien.
Tik patys turtingiausieji galėjo riebiai pavalgyti. Jei smakras blizga, vadinasi, gerai gyveni. Pasakojama, kad neturėdami riebiai pavalgyti vyrai išsitepdavo riebalais smakrą ir išeidavo į ūlyčią, kad kiti manytų, kad jų maistas riebus.
Net blynų padažai būdavo liesi - pašutinti vandenyje virti kopūstai, smulkinti burokai. Sviestą, spirgius ir grietinę valgydavo šventadieniais. Netgi būdavo sakoma - be sviesto pragyvensim, džiaukimės, kad pieno turim.
- Daugelis mėsą mėgstančių lietuvių pašiepia vegetarus sakydami - mūsų protėviai valgė mėsą ir buvo sveiki. Įdomu, ar kasdien lietuviai valgydavo mėsą ne pasninko laikotarpiu?
- Tikrai ne. Mes kartais kalbame apie protėvius, nepagalvodami, jog jie gyveno visiškai kitokiais laikais.
Dauguma valstiečių šeimų per metus papjaudavo vieną kiaulę. Ją daugiausia šerdavo žole. Kiaulės nebuvo labai riebios. Kai visa šeima susėsdavo prie stalo, tos mėsos užtekdavo neilgam. Tada vėl grįždavo prie javų valgių.
Kiaulę paprastai pjaudavo pavasariop, kad būtų lašinių - tada prasideda arimai ir darbininkams reikia stipraus maisto.
Vištieną dažniausiai patiekdavo svečiui, ligoniui, vaikui. Lengviau virškinama mėsa buvo laikoma labai sveika. Kalbama, kad paukštieną dažniausiai valgydavo žydai - taigi tai buvo prabangos dalykas.
Rudenį dažniausiai pjaudavo avis, nes reikėjo veltinių, megztinių, kailinių. Tačiau avies mėsos - nedaug, ją labai greitai suvalgydavo, nereikėdavo nė sūdyti. Per Vėlinės ar kitomis progomis dar paaukodavo ubagams. Viskas, ir nėra tos avies.
Valstiečiai mėsos gabalą mesdavo į puodą, kad būtų ir viralo. Gal tik sumedžiotą žvėrieną kartais lauže pasikepdavo. Kepsniai buvo dvarininkų patiekalas.
Buvo populiarūs skilandžiai, juos laikydavo darbymečiui. Sunkiai nedirbantiems kartais ir neduodavo. Tačiau tai priklausė nuo vietos tradicijų. Suvalkijoje visiems padalydavo po lygiai, o jei tėvas norėdavo ką nors pamaloninti, galėdavo dar atpjauti iš savo gabalo. Žemaitijoje pasakojama, kad daugiau duodavo darbininkams, o kiti tenkinosi likučiais.
- Ar populiaru būdavo valgyti žuvį?
- Žuvį valgydavo gyvenantys prie vandens telkinių. Apie Ignaliną ir Zarasus žuvies nestigdavo. Žuvį valgydavo ir žalią: pagauna, čia pat nulupa odą, druskele pabarsto, svogūno kartu atsikanda. Taip mėgaudavosi vėgele, lydeka, nuo kurių gražiai nusiima "mėsytė".
Taip buvo daugmaž prieš šimtą metų. Vyresnieji žmonės dar prisimena, kad žalią žuvį jų tėvas mėgo.
- Jei pasninkas - susitaikymo su kitomis gyvomis būtybėmis metas, tai kodėl žuvies gyvybė čia taip nuvertinama?
- Pasakojama tokia legenda, kad sukūręs žuvį Dievas ją paleido į vandenis, o ši ėmė puikuotis: „Jei mane kas nors pagaus, tegu daro su manimi, ką nori“. Jei žmogus gudresnis ir sugeba žuvį iš vandenų ištraukti, tai jis jau ir gali ramiai ir per gavėnią ją valgyti. Čia yra kaip atlygis už žmogaus išradingumą.
Išties sunku pasakyti, kodėl į žuvį buvo žiūrima kitaip negu į mėsą. Prie žuvų žmonės priskirdavo ir bebrus - ir uodega kaip žuvies, ir pelekai, vadinasi, galima per pasninką valgyti. Yra žinoma, kad bebrus per gavėnią valgydavo net kunigai. Žemaičiai drįsdavo skanauti tik bebro uodegą, nes ji „su žvyna“.
Žemaitijoje sakydavo, kad „ne griekas“ valgyti netgi ką tik į pasaulį atėjusį veršelį- neva, jis šlapias kaip žuvis ir iš vandenų išplaukęs. Tačiau abejoju, kad taip tikrai buvo daroma, greičiausiai tai tebuvo pajuokavimas.
- Kokio maisto būdavo daugiausia ant vidutiniškai gyvenančio ūkininko stalo?
- Buvo valgomos silkės, kitos žuvys, verdamas avižų kisielius, bulvės, rauginti kopūstai, burokai. Karvės pieną atstodavo kanapių ir aguonų pienas. Vietoj sviesto ir gyvulinių taukų vartojo kanapių ir sėmenų aliejų.
Ir gavėnios, ir kitu laikotarpiu valgoma daug duonos. Duoną užraugusios šeimininkės gamindavo ir kitus ruginius patiekalus - kepė ruginį paplotį, virė miešimą, iš raugo kepė blynelius, suvalkiečiai virė duonsupę.
Daržovių valgyta ne tiek daug, kaip tikėtųsi sveikuoliško maisto šalininkai. Daržoves daugiau vartojo kaip priedą. Daržo karalius buvo kopūstas. Jis Lietuvoje pasirodė labai seniai. Pasakojama, jog lietuviai šaipėsi iš kryžiuočių, kad jie žiemą žolę valgo, bet paskui pamatė, kad kareiviams tą „žolę“ valgyti labai naudinga, ir patys ėmė auginti kopūstus. Jų galvas galima išlaikyti visą žiemą, tai buvo pagrindinis vitaminų šaltinis.
Auginti ir baltieji burokai. Liaudies dainoje sakoma - berneliai sodelyje, mergelės darželyje, bobelės - tai yra, burokai daržuose.
- O saldumynais per gavėnią buvo galima pasigardžiuoti?
- Taip, jei tie saldumynai nebuvo gaminti su kiaušiniais ar pieno produktais - sviestu, grietine, varške.
Tų saldžių dalykų nelabai daug ir buvo. Pagrindinis saldumynas buvo medus. Neturėję medaus vadavosi salsva baltųjų burokų tyre, vadinamuoju burokiniu medumi.
Sausainiai buvo kepami, bet jie nebuvo tokie saldūs, kaip dabar mūsų valgomi. Cukrus buvo prabanga. Užpildavo cukrumi mėlynes, kad būtų žiemą ligoniams kaip vaistas.
- Ką mūsų protėviams reiškė valgis?
- Ir gėrimas, ir valgis yra susijęs su mitologiniais dalykais. Valgymas nebuvo tik pilvo prikimšimas. Kiekvienas patiekalas turėjo savo semantiką, kuri turėjo padėti žmogui išgyventi ne tik šiuo momentu, bet ir nulemti jo ateitį. Per maistą buvo stengiamasi įsiteikti ir aukštesnėms jėgoms - dievybėms ar vėliau - Dievui.