Neseniai įkurta kavinė stebina tuo, kad čia nėra valgiaraščio, mažomis kainomis ir dieviškai skaniu maistu. Apie tai, kad Lietuvoje valgymo kultūra tik formuojasi, kalbamės su vienu iš šios bohemiškos kavinės įkūrėjų Reinaldu Janoniu.
Kavinėje – tik sveikas maistas
„Valgiaraščio nėra, o kainą sugalvoju gamindamas“, – pasakoja Reinaldas. Daugiausia žmonės renkasi pietų metu, darbus virtuvės šefas užbaigia apie ketvirtą valandą, tačiau ne dėl to, kad jam tektų kažkur skubėti, o dėl to, kad nebelieka maisto. Pietauti susirenka menininkai, žmonės iš aplinkinių biurų. „Tikriausiai čia renkasi žmonės, kurie neitų valgyti į piceriją“, – mano kulinaras. Vis dėlto jis pripažįsta, kad pats paskanauja greitojo maisto, nors jis nesveikas, bet skanus.
Jo kavinėje tokio maisto nerasi. Reinaldo kavinėje – tik improvizacijos ir sveikas maistas. Jokio kečupo ar majonezo. „Tačiau žmogaus svoris priklauso ne nuo to, ką valgai, o kiek“, – teigia jis.
Vaikinui svarbiausia, kad maistas būtų priimtinas kiekvienam: sriuba 4-6 litai, antras patiekalas nuo 8 litų ir t.t. , dažniausiai patiekalų kainas sugalvoja tiesiog begamindamas.
Reinaldas turi daug tikslų: šiuo metu jis nori parašyti valgiaraštį, kad maistas netikėtai nesibaigtų, taip pat svajoja apie kavinę, kuri dirbtų tik vakarais.
Laiko eksperimentams nelieka
Nors darbe nuo nuovargio kartais vos ne užmiega, vaikinas svajoja atidaryti kavinę senamiestyje, taip pat norėtų dėstyti kulinarijos studijoje vaikams. „Nežinau, kodėl apsiėmiau, nes ir taip nieko nespėju“, – pasakoja. Mažai laiko pasilieka kūrybai, tad daugiausia tenka kurti spontaniškai.
Vienose vestuvėse vietoje majonezo panaudojus riešutų padažą, žmonės vis ėjo ir klausė, kas tai – buvo taip neįprasta. Jis visuomet rizikuoja: „Pirmą kartą dariau panyrą, neturėjau laiko pabandyti jį gaminti vakare, tad pasilikau rytui, tačiau man pavyko.“
„Viduriuką“ atrasti nėra sunku, bet dažnai norisi rizikuoti, nes tiki savimi. Ir tai pasiteisina – iki šiol nebuvo taip, kad žmogus skustųsi „Tasty Life“ kulinaro gamintu maistu.
„Svarbiausia, kad būtų skanu“, – teigia jis. Reinaldas pasakoja, kad kai kurie anksčiau sutikti klientai net neskyrė jautienos nuo kiaulienos. Kartą vaikinas sumaišė užsakymą - žmogus, kuris laukė lašišos, sulaukė vištienos. Kai Reinaldas atėjo atsiprašyti, klientas liko nesupratęs, nes manė, kad valgė žuvį, o vėliau nusijuokė: „Koks skirtumas, kai skanu.“
Tik sau, jau apie septynis mėnesius dirbantis vaikinas viską suspėja vienas su keletu pagalbininkų, o kartą be niekieno pagalbos yra aptarnavęs net 50 žmonių. Svarbiausia, kad jis moka greitai gaminti, o ruošti penkis patiekalus iš karto – įprasta. To išmoko pas močiutę, tad visuomet juokauja, kad norint pramokti meistriškai suktis virtuvėje, reikia nuvykti pas ją į kursus.
Lietuvoje nėra valgymo kultūros
Reinaldas pripažįsta, kad pats cepelinų gaminti nemoka. Taip, kaip ir virti burokėlių sriubos, juk tokius patiekalus visuomet ruošdavo mama.
Tačiau, jo nuomone, lietuvių virtuvė, tokią, kaip mes įsivaizduojame, nėra įdomi. Neseniai atrasta knyga apie žemaičių patiekalus tik dar kartą patvirtino šią mintį, pavyzdžiui, kodėl pamiršti kokteiliai su rūtomis? Juk mūsų virtuvės racione ne vien bulvės.
Tai viena iš problemų, egzistuojančių lietuvių galvoje, bet daugiausia nesutarimų kyla nuėjus į kavinę ir paprašius pakeisti kokį ingredientą – tenka primokėti. Kulinarui tai nesuprantama, jis net pamena dažniau besilankančių klientų įpročius – argi sunku nedėti argurko, jei jam tai nepatinka?
Jis kritikuoja ir lietuvių patiekalų pavadinimus – ką užsisakytum ravioli ar koldūnus? Maloniau skamba pirmasis pavadinimas, o reikšmė ta pati.
Nors Reinaldas sustabdė molekulinės biologijos studijas ketvirtame kurse, tačiau atsakydamas į klausimą, kodėl jis vis dar Lietuvoje, nepasimeta: „Aš negalvoju apie tai. Kas kitoje šalyje bus geriau? Gal galėsi daugiau uždirbti, išleisti? Žinoma, kartais atsiranda tokia idėja. Bet kol kas stengiuosi išlikti čia, man patinka, ką aš darau, supantys žmonės. Kol galiu išvažiuoti į užsienį, nueiti į barą, viskas gerai. Tik nesakau, kad to niekada nebus.“
Reinaldas siūlo petražolių užpilą salotoms:
Pusė nektarino;
Pusė obuolio;
300 g alyvuogių aliejaus;
100 g petražolių;
1 vienos citrinos sultys;
Pipirų žiupsnis;
Druskos žiupsnis;
2 vidutinio dydžio česnakai;
Pusė šaukšto medaus.