Kūčių ir Kalėdų patiekalai – ir iš premjero A.Kubiliaus sūnaus rankų

Galėtumėte pasivaišinti ir Liutauro Čepracko (37 m.) vyšnių desertu. Bet prie puodų vėl stovėtų ne buvusi Lietuvos estrados žvaigždė, o jo bendravardis vyresnysis sūnus.

Per didžiąsias metų šventes virėjams tenka ne tik greitai suktis virtuvėje, bet ir parodyti sumanumą. O ką šioms Kalėdoms siūlo žinomi kulinarai broliai Donatas (30 m.) ir Darius (34 m.) Dabrovolskai?

Lietuvos premjero A.Kubiliaus sūnus Andrius kulinaro gyslelę paveldėjo iš motinos giminės. Puikios šeimininkės ne tik Nacionalinio simfoninio orkestro smuikininkė Rasa Kubilienė, bet ir jos motina Elena.

Anūko ji vis juokais klausinėdavo, kada jis atidarysiąs savo restoraną – mat Andrius nuo mažens mėgo sukiotis aplink puodus.

Kada A.Kubilius jaunesnysis paruošė pirmą patiekalą?

„Buvau septynerių, kai vieną rytą pabudęs namuose nieko neradau. Pats ėmiausi ruošti pusryčius – išsikepiau kiaušinienės”, – šypsodamasis pasakojo vyras, su žmona psichologe Živile auginantis pustrečių metų Elzę ir devynių mėnesių Vytį.

Andrius ir Živilė virtuvėje išsitenka, nes yra pasidaliję darbus. Vyras šeimai dažniausiai ruošia karštuosius patiekalus, o žmona namiškius palepina desertais.

„Nekepu pyragų. Prisipažinsiu – man jie nepavyksta. Tad pasisekė, kad žmona puikiai išmano šią sritį. Ji moka iškepti pyragą iš įvairių produktų, kurių yra namuose.

Dažnai valgome obuolių, moliūgų ar varškės pyragus. Živilės šokoladiniai „tinginiai” – nuostabūs”, – pasakojo Vilniuje tėvų bute su šeima gyvenantis A.Kubilius.

Nors Andrius nuo mažens mėgo ruošti valgį, baigęs vidurinę mokyklą pasirinko politologijos studijas Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute.

Bet patyrusio politiko sūnus po antrojo kurso suprato, kad politikos mokslai – ne jam.

Jaunas vyras ne vieną mėnesį buvo bedarbis. Bet ir nesėdėjo rankų sudėjęs. Prieš pustrečių metų premjero sūnus baigė Darbo biržos organizuojamus kulinarijos kursus.

Po mokslų teorinės dalies A.Kubilius atliko praktiką Vilniuje esančio penkių žvaigždučių viešbučio „Radisson Blu Astorija” restorane. Tuometis virtuvės vyriausiasis virėjas pasiūlė Andriui pasilikti.

Bet vėliau tas pats virtuvės vadovas pakvietė jį dirbti į Trakuose esančio prabangaus viešbučio „IDW Esperanza Resort” virtuvę.

Joje premjero sūnus dirba iki šiol, nes jam patinka klasikinės prancūziškos ir žydiškos kulinarijos idėjos, kurios pritaikomos šiame restorane.

– Kaip reagavo tėvai, kai nutarėte mesti politologiją ir imtis virėjo darbo? – paklausiau A.Kubiliaus jaunesniojo.

– Manau, kad jie nenuliūdo, – šyptelėjo vienintelis Kubilių šeimoje kulinaras.

– Jeigu nesame užsiėmę, susirenkame pas tėvus Turniškėse sekmadienio pietų. Valgį dažniausiai ruošia mano mama.

Bet stengiamės atvažiuoti šiek tiek anksčiau, kad galėčiau padėti ir aš.

Kol su mama gaminu patiekalus, senelis žaidžia su anūkais.

Neretai prieš susitikimą susiskambiname su mama, pasitariame, ką ruošime pietums, aptariame, kokių produktų yra, kokių reikėtų nupirkti.

– Kūčios ir Kalėdos mūsų šeimoje – tradicinės. Be to, visi žinome, kas ką turime paruošti.

Kūčių vakarienės visada susirenkame pas mano tėvus, o per Kalėdas aplankome žmonos tėvus, gyvenančius Klaipėdoje.

Tradicinius patiekalus Kūčių stalui gaminame trise: aš, mama, močiutė.

Aš turiu pasirūpinti silke. Ruošiu ją su grybais, su keptomis morkomis ir svogūnais, gaminu silkės slėgtainį, silkę po patalais.

Žodžiu, mūsų šeimoje Kūčioms skirti valgiai su silke – standartiniai.

Močiutė atsakinga už „ausytes” su baravykais ir barščius. Ji truputį įsiveržia ir į mano sritį, nes puikiai marinuoja silkę.

Nuo vaikystės man mėgstamiausia – jos tradicinė silkė, patiekta vandens, acto, svogūnų, pipirų, laurų lapų ir morkų marinate.

Mama pasirūpina kūčiukais. O Kalėdoms ji būtinai kepa žąsį arba antį.

– Ne. Tai – kol kas įdomiausia, ką veikiau per savo gyvenimą.

Esu dirbęs reklamos ir viešųjų ryšių srityse. Bet įdomesnės veiklos už kulinariją nematau.

Esu jaunas, todėl gyvenimas parodys, ar virėjo darbas – tikrasis pašaukimas. Dar turiu laiko ieškojimams.

– Tikimybė visą laiką yra. Bet ar tai virs realybe – dar nežinau.

– Dirbdamas restorano virtuvėje neturiu laisvės kūrybai.

Privalau laikytis standartų, negaliu toli nuo jų nukrypti. Bet namuose galiu daryti, ką noriu.

– Nesiskundžiu. Mūsų namuose – lygybė. Aš gaminu, žmona plauna indus. (Juokiasi.) Tai – pokštas. Indus plauna indaplovė.

Vilniečiai broliai Donatas ir Darius Dabrovolskai puikiai sutaria šeimininkaudami virtuvėje.

„Darius – vyresnis, todėl jis pirmiau įžengė į virtuvę. Po to ir aš pasekiau jo pėdomis”, – pasakojo Vilniaus senamiestyje įsikūrusios kulinarijos studijos virėjas D.Dabrovolskas.

Nors Donatas kulinarijos mokėsi kolegijoje, jam mokslai davė mažai naudos.

„Daugiausia žinių sukaupiau dirbdamas. Virtuvę reikia pažinti iš vidaus, o ne iš knygų”, – patikino Donatas.

Kulinaro gyslelės broliai, atrodo, neturėjo iš ko paveldėti. Jų motina – vaistininkė, tėvas – šaltkalvis. Tad kas brolius įkvėpė sukiotis apie puodus?

Donatas ir Darius augo su dar dviem broliais Mindaugu ir Robertu, tad grįžę iš mokyklos ruošdavo pietus visam ketvertukui.

Kulinarija Donatą nuo vaikystės traukė ne dėl to, kad jis mėgtų gardžiai valgyti. „Man patinka gaminti, nes tai – kūryba”, – tvirtino Donatas.

O Darius savo kelią į kulinariją pavadino likimu. „Nesakyčiau, kad turėjau pašaukimą. Kai nežinai, ką rinktis, renkiesi kurią nors profesiją ir dirbi. Taip susiklostė, kad tapau virėju.

Dabar gailėtis nėra ko, nes jau esu giliai įklimpęs”, – šyptelėjo šiuo metu vieno seniausių Vilniuje restorano „Neringa” virtuvės vadovas Darius.

Baigęs vidurinę mokyklą, jis norėjo mokytis šaltkalvystės. Tačiau tėvas sūnui neleido rinktis jo išbandytos profesijos: „Tik per mano lavoną.”

„Kadangi jis taip pagrasino, rinkausi virėjo profesiją”, – su šypsena kalbėjo Lietuvoje ir Rusijoje organizuotų virėjų čempionatų nugalėtojas Darius.

Jis prasitarė, kad kaip tėvas jam nelinkėjo šaltkalvio darbo, taip jis savo vaikams nepatartų rinktis kulinarijos. Kodėl?

„Nežinau, kaip bus ateityje, tačiau virėjo darbas Lietuvoje nėra vertinamas ir gerai apmokamas”, – užsiminė septynerių metų Eimanto ir trejų metų Deimantės tėvas.

Kulinarija Dariui davė daugiau nei, ko gero, būtų davusi šaltkalvystė.

„Virtuvėje nesunku užmegzti tarnybinį romaną”, – prapliupo juoktis Darius. Dirbdamas kavinėje „Taurakalnis” jis sutiko būsimą žmoną konditerininkę Ramunę ir po kiek laiko sukūrė šeimą.

Kuris jų dažniausiai ruošia valgį šeimai?

„Žmona, – prasitarė Darius. – Mat ji dažniau būna namuose.”

Tačiau abu broliai kulinarai savo namuose nėra visiškai atleidžiami nuo šeimininkavimo virtuvėje. Darius šeimą palepina savaitgaliais – vaikai mėgsta jo keptas picas.

Donatas namiškiams valgį ruošia kone kiekvieną dieną – dažniausiai vakarienę.

„Turiu daugiau patirties, todėl man pavyksta greičiau paruošti patiekalą negu žmonai Rasai.

Net ir bulves nuskutu greičiau, nes esu labiau įgudęs.

Tad taupydamas laiką prie viryklės dažniausiai stoju aš”, – pasakojo Donatas, su žmona banko tarnautoja auginantis dvejų metų dukrą Skają.

Tačiau per Kūčias ir Kalėdas broliai Darius ir Donatas stengiasi neužsiimti maistu.

Per didžiąsias metų šventes jie įprastai renkasi savo tėvų namuose Vilniuje. O šventinius patiekalus ruošia mama, išauginusi keturis sūnus.

Iš Dabrovolskų ketvertuko ir jaunėlis Mindaugas (26 m.), kaip Donatas ir Darius, ketina tapti kulinaru.

Mat Mindaugas, baigęs transporto studijas, nėra patenkintas savo pasirinkimu.

„Jaunėlis mato, kad mums sekasi, todėl jam padėsime siekti savo svajonės”, – teigė kulinarijos studijoje maisto gaminimo kursus vedantis D.Dabrovolskas.

Tik vyriausiasis brolis, matyt, jau nebeužsikrės maisto ruošimo virusu.

Apdailininkui Robertui (36 m.) darbų nestinga, todėl jis džiaugiasi savo amatu.

Aukso medaliu kulinarijos ir konditerijos mokslus pasaulinio garso mokykloje „Le Cordon Blue” Meksikoje prieš ketverius metus baigęs Liutauras Čeprackas ilgokai ieškojo savo pašaukimo.

Prieš tai verslo vadybą baigęs lietuvių estrados žvaigždės Liutauro Čepracko sūnus bandė ne vieną verslo sritį: „Man staiga kildavo idėjų, bet jos greitai, kaip degtukas, ir užgesdavo.”

Liutauras prisipažino, kad sugalvoti idėją jam būdavo linksmiausia verslo dalis, o darbas – nuobodžiausia. Nepakakdavo kantrybės.

„O ruošiant maistą kantrybės užtenka. Tuomet jaučiu ramybę”, – tvirtino pašnekovas.

Dabar Liutauras džiaugiasi einąs paskui savo svajonę – kulinariją. Juk išminčiai sako: susirask mėgstamą veiklą, ir gali nieko nedirbti visą gyvenimą.

„Man nuo mažens patinka skaniai valgyti. Pirmiausia esu valgytojas, o tik po to – kulinaras.

Kaip galima būti geru virtuvės vadovu ir nemėgti gardžiai pavalgyti?” – retoriškai klausė L.Čeprackas.

Nors jo, kaip virėjo, darbo stažas – tik ketveri metai, valgį jis gamina visą gyvenimą.

„Aistrą kulinarijai širdyje nešiojuosi trisdešimt dvejus metus – nuo to karto, kai pirmąkart įžengiau į virtuvę.

Dabar turiu tiek žinių, kad galėčiau susirungti su bet kuriuo virėju”, – patikino „Michelin” kategorijos restoranuose užsienyje dirbęs L.Čeprackas.

Vieneri metai kulinarijos ir konditerijos studijų „Le Cordon Blue” universitete Meksikos sostinėje Liutaurui atsiėjo 70 tūkst. litų.

Šios mokyklos filiale Paryžiuje tokios pat studijos būtų kainavusios dvigubai daugiau.

Lietuvis nesigaili dėl savo svajonės išleidęs daug pinigų ir nesvarsto, ar šios investicijos atsipirks.

„Uždirbti iš kulinarijos daugiau kaip šimtą tūkstančių litų Lietuvoje neįmanoma. Bet aš apie tai mažiausiai galvoju.

Tai nebuvo investicija, iš kurios norėčiau kuo greičiau atsiimti pinigus. Investavau į savo žinias. Be jų būčiau neišmanėlis ir negalėčiau dirbti”, – sakė žinomo dainininko sūnus.

Po studijų L.Čeprackas dirbo Venesuelos restoranuose. O šiemet aštuonis mėnesius meistriškumą tobulino Ispanijoje, gurmaniškomis tradicijomis garsėjančiame San Sebastiane.

Produktus ispanų restoranui lietuvis rinkdavosi tiktai šviežius, dėl jų kasdien vykdavo apsipirkti į Prancūzijos – Biarico, Anglė – turgus.

Šį rudenį Liutauras grįžo į savo vaikystės miestą Vilnių. Įkurtuvių nuotaikomis gyvenantis vyras nepuola ieškoti kulinaro darbo: „Esu tinginys, tačiau būtent tinginystė yra progreso variklis.

Juk tinginiai ieško būdų, kaip kuo mažiau dirbant uždirbti daugiau.

Manau, kad mano mokslai man suteikė galimybę uždirbti minimalią virėjo algą – apie du tūkstančius litų – ne per mėnesį, o per dieną.”

Šiuo metu L.Čeprackas nejaučia poreikio nerti į aktyvią veiklą.

„Manau, kad aš liksiu mistinis virėjas, nes ateityje turbūt ruošiu valgį tik išskirtiniams klientams. Aš virtuvėje puikiai jaučiuosi, kai žinau, kad gaminu patiekalus tiems žmonėms, kurie man patinka”, – patikino lietuvių estrados žvaigždės L.Čepracko bendravardis sūnus.

Ar garsus tėvas turėjo įtakos Liutauro pasirinkimui?

„Kiek pamenu, tėvas dažniausiai ruošdavo jautienos troškinį. Tuo mane ir maitindavo. Kiti jo kulinariniai gebėjimai išnykę mano atmintyje.

Aš negyvenau su tėvu tiek ilgai, kad jis būtų galėjęs nulemti mano pasirinkimą”, – sakė sūnus.

Kulinaras nepalaiko ryšių su Jungtinėse Amerikos Valstijose jau du dešimtmečius gyvenančiu ir nedidelei transporto įmonei vadovaujančiu bei vilkiko vairuotoju dirbančiu tėvu.

Santykiai su gimdytoju pašlijo Liutauro vaikystėje, nes tuomet, kai sūnui buvo treji, tėvai išsiskyrė.

Liutauras jaučiasi dėkingas savo motinai interjero dizainerei Irmai Žukienei, iš kurios paveldėjo polinkį šeimininkauti virtuvėje.

Matydamas, kaip mama ir močiutė gardžiai verda valgį, Liutauras nuo penkerių metų taip pat pradėjo savo bandymus virtuvėje.

O vėliau taip susiklostė, kad pradėjęs lankyti mokyklą Liutauras skubėdavo namo ruošti pietų sau, jaunesniajam broliui ir seneliui. Mama su patėviu buvo išvykę dirbti į užsienį.

Vaikystėje įgyta kulinarinė patirtis Liutaurui suteikė sparnus – po ilgų ieškojimų jis pagaliau grįžo prie savo pašaukimo.

Bet apie savo sėkmę sūnus taip ir nepasidalijo su tėvu: „Jam išvykus į Ameriką, per tą laiką matėmės keturis kartus. O pastaruosius septynerius metus net nebuvome susitikę, tačiau ir netrokštu.”

Kulinaras užsiminė, kad jam mieliau būtų prisistatyti ne tėvo duota pavarde, o slapyvardžiu Leonas – taip lietuvis virtuvės vadovas buvo vadinamas San Sebastiane (išvertus iš ispanų kalbos, „leon” reiškia liūtą).

Dėl klajokliško gyvenimo būdo, o gal ir dėl vaikystėje patirtų skaudžių tėvų skyrybų Liutauras – vis dar viengungis.

Kartais vedusiems draugams jis pavydi, o kartais – ne.

Tačiau neretai Liutaurui pasidaro gaila bičiulių, kai išblėsus aistrai išyra šeima.

„Moterys manęs baidosi. Lepinu jas patiekalais, ir dėl to kenčia figūra. Be to, jos nuo manęs bėga, nes mano charakteris nėra šilkinis.

O aš bėgu nuo ilgalaikių įsipareigojimų, nes mano galvoje dar vėjai ūžauja”, – prisipažino L.Čeprackas, svajojantis kelis mėnesius skirti gurmaniškai kelionei po Aziją.

Šešių narių šeimos šventei reikės:

■ apie 4,2 kg išdarinėtos žąsies;

■ 1 česnako galvutės;

■ pusės valgomojo šaukšto druskos;

■ žiupsnelio pipirų, čiobrelių, rozmarinų;

■ 1 apelsino žievelių;

■ 100 ml vynuogių sėklų aliejaus.

Į aliejų suberkite smulkintus prieskonius. Mišiniu ištrinkite žąsį ir pašaukite į orkaitę. Kepkite ant grotelių. Po žąsimi padėkite skardą, į kurią nuvarvėtų taukai. Juos perkoškite per sietelį ir galėsite panaudoti garnyrui ruošti. Žąsį kepkite 4–4,5 valandos iki 120–140 laipsnių įkaitintoje orkaitėje. Kaip patikrinti, ar ji iškepė? Išėmę iš orkaitės, pasukite žąsies kojas. Jeigu sukasi – iškepė ir atšoko nuo kaulų mėsa.

Garnyrui reikės:

■ 4 bulvių;

■ 5 kietų obuolių;

■ 300 g moliūgo;

■ 2 šalotinių svogūnų;

■ arbatinio šaukštelio medaus;

■ druskos, pipirų – pagal skonį.

Daržoves supjaustykite kubeliais. Į keptuvę įpilkite žąsies taukų, sudėkite bulvių kubelius. Kai jie suminkštėja, dėkite obuolius. Po to – moliūgus. Pabarstykite prieskoniais. Jei norite švelnesnio skonio, pagardinkite medumi.

Daržoves troškinkite, kol jos apskrus. Tai užtruks maždaug 25 minutes.

„Šis garnyras – mano fantazijų vaisius. Manau, jis turėtų tikti prie šventinio patiekalo. Bulvės ir obuoliai prie žąsies – klasika. O moliūgas – rudens gėrybė, kuri išsilaiko iki Kalėdų, todėl irgi derėtų kaip šio garnyro komponentas. Troškintas moliūgas sugeria kitų daržovių skonį”, – aiškino A.Kubilius.

Supjaustę žąsį, patiekite su šiuo garnyru ir tradiciškai prie žąsienos tinkančia bruknių uogiene.

Patarimas. Likusius žąsies taukus laikykite šaldiklyje. Juos galėsite panaudoti kepdami paukštieną. Pavyzdžiui, prieskoniais gardintais taukais galima įtrinti vištą ar jos šlauneles.

2 porcijoms reikės:

■ 200 g lydekos filė;

■ 40 g grietinėlės;

■ ketvirčio vidutinio dydžio svogūno;

■ žiupsnelio druskos.

Garnyrui:

■ 50 g moliūgo;

■ 50 g porų;

■ 50 g žaliųjų žirnelių;

■ 30 ml grietinėlės;

■ 6 alyvuogių, gabalėlio ruginės duonos, žiupsnelio daigintų rugių.

Lydekos filė padalykite į dvi dalis. Vieną dalį plaktuvu sutrinkite su svogūnu ir grietinėle iki vientisos masės, o kitą tik pasūdykite. Ją kepkite su išlydytu sviestu.Maltą žuvį suvyniokite į maistinę plėvelę suformuodami pailgą vyniotinį ir virkite 5–10 minučių.

Moliūgą supjaustykite kubeliais, porą – šiaudeliais. Šias daržoves kepinkite svieste atskirose keptuvėse. Prieš baigdami kepti pabarstykite druska.

Žaliuosius žirnelius kaitinkite puode kartu su grietinėle, vėliau sutrinkite iki vientisos masės.

Alyvuoges, ruginę duoną sudėkite ant skardos ir 1–1,5 val. pašaukite į 100 laipsnių karščio įkaitintą orkaitę. Nuo karščio sudžiūvusias alyvuoges ir duoną sutrinkite iki trupinių. Lėkštės dugną pabarstykite alyvuogių ir duonos trupiniais, daigintais rugiais. Į taip dekoruotą lėkštę dėkite keptos ir virtos lydekos, garnyro.

Biskvitiniams sausainiams reikės:

■ 150 g miltų;

■ 40 g cukraus;

■ 50 g sviesto;

■ 90 ml grietinėlės;

■ 1 arbatinio šaukštelio kepimo miltelių, žiupsnelio druskos, pusės arbatinio šaukštelio cinamono.

Uogų masei reikės:

■ 500 g šaldytų vyšnių arba kitų uogų;

■ 1 valgomojo šaukšto kukurūzų krakmolo;

■ 60 g cukraus;

■ pusės vanilės ankšties arba 1 arbatinio šaukštelio vanilinio cukraus.

Biskvitiniams sausainiams patepti reikės:

■ 20 ml grietinėlės,

■ 2 arbatinių šaukštelių cukraus.

Miltus, druską, cinamoną ir kepimo miltelius sumaišykite. Į miltus dėkite gabaliukais pjaustytą šaltą sviestą. Trinkite miltus su sviestu tarp delnų, kol gausite granuliuotą masę. Pilkite grietinėlę ir maišykite šakute, kol masė pasidarys vientisa (stenkitės viską daryti kuo greičiau, neperminkydami tešlos). Iš tešlos suformuokite 2 cm storio kvadratą. Jį supjaustykite į lygias dalis ir porai valandų padėkite į šaldymo kamerą. Uogas sumaišykite su cukrumi, vanile ir krakmolu. Masę supilkite į nedidelį puodą ir maišydami mediniu šaukštu ar mentele kaitinkite, kol užvirs. Gautą uogų masę supilkite į kepimo indą 2–3 cm sluoksniu. Biskvitinės masės kvadratėlius aptepkite grietinėle, pabarstykite cukrumi ir sudėkite ant uogų masės. Kepkite iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 25–30 minučių, kol biskvitiniai sausainiai gražiai apskrus. Ištraukę desertą iš orkaitės, palaukite apie 20 minučių, kol atvės. Šis desertas – keturioms porcijoms. Patiekite su ledais.