Kai artėjau prie paprastų durų siaura Antokolskio gatve (vasarą ji visa užstatyta trijų restoranų staliukais), taip vaidenosi, lyg artėčiau prie ypatingos vietos.
Markusas čia gyvena jau 17 metų (nuo 1995-ųjų, kurie yra man įsimintini, nes aš tais metais išvykau į Britaniją) ir per tą laiką aš net išmokau teisingai rašyti jo pavadinimą, nes esu vadinęs jį „Marcus ir Co“, „Marcus & Co“ ir dar kitaip, o ir dabar, tiesą sakant, nežinau, ką tas pavadinimas reiškia.
Į Markusą einama dėl daugelio priežasčių – dėl kepsnių, dėl aptarnavimo, kuris skirtas suaugusiesiems (čia patyrę, protingi padavėjai, dirbantys rimtą darbą rimtiems klientams) ir dėl tokio jausmo, kad čia esi kaip Dievo užantyje, čia viskas patikima, ramu ir aišku – senamiestis laiko apglėbęs už pečių. Čia dienos pietūs yra didkepsnis iš valgiaraščio už įprastą kainą. Čia neateinama taupant maistui ir mainais čia gaminama ne taip, kad būtų sutaupyta produktams.
Aš esu mėsėdis, todėl vietoje užkandžio aš imu totorišką didkepsnį su putpelės kiaušiniais (55 Lt). Šis patiekalas Lietuvoje tapo madingas neseniai, o Vakaruose gero gyvenimo simboliu jau yra seniai: žalią mėsą ten valgė jau tada, kai žalia žuvis buvo tik įeinantis į madą dalykas (1987 m. filme „Wall Street“, iš kurio išmokau visko, ko reikia norėti gyvenime, jaunasis Charlie Sheeno vaidinamas Bud Fox valgo totorišką didkepsnį valgo ligi šiol madingame Manhatano restorane, „21 Club“, 21 West 52nd Street, Niujorkas).
„Markus ir Ko“ totoriškas didkepsnis, puikios maltos jautienos kalnelis su dviem žaliais (nevirtais, nekeptais ir kitaip termiškai neapdorotais) kiaušinukais ant viršaus, neturi ko gėdytis prieš geriausius pavyzdžius kulinarinėse pasaulio sostinėse. Žinoma, 55 Lt už užkandėlę nėra baisiai pigu, bet kažkaip nesigailiu išleistų pinigų: ir stambaus kapojimo tekstūra, ir gaivus žalios mėsos kvapas, ir skystas šaltokas putpelės kiaušinio trynys yra tikras gero gyvenimo patiekalas.
Po mėsos užkandžio – jautienos kepsnys. Aš visur ir visada renkuosi su saiku (arba man dabar taip atrodo), ir todėl mažas didkepsnis (55 Lt) ir paprasčiausias (ir, sakau jums, geriausias) šio restorano garnyras – šviežių kopūstų salotos (8 Lt). Esu anksčiau valgęs ir didžiąją porciją (75 Lt), kuri, su garnyrais ir padažais, nesunkiai perlipa magišką triženklę patiekalo ribą, bet šiais laikais tiek valgau restoranuose, kad užteks ir kuklesnio pavalgymo.
Kaip kepto didkepsnio pageidausiu? Prašiau labai mažai kepto, vadinamojo „blue rare“, nes juk esu toks įnoringas, kad jūs neklauskite. Mėlyno žalumo mėsa yra dar net ne su krauju, tik labai plona, 1-2 mm apkepta plutele, o viduje – želė konsistencija, ir kraujas net nebėga, dar nebėga, bet vis dėlto čia Vilnius, čia tokių niekas neužsakinėja, ir gaunu tiesiog labai žalią kepsnį su krauju viduje, o iškeptojo išorinio sluoksnio storis – apie 3-4 mm. Irgi labai labai gerai. Mėsa puiki: didingai, neatmestinai marinuota, jautiesi, kad kramtai mėsą. Džiaugsmas iltiniams dantims. Aš šį vakarą – riaumojantis liūtas, dorojantis šviežieną savanoje, tik liūtas neužsigeria kokteiliais („Dry Martini“ – 22 Lt, gėrimas be priekaištų).
Kiti valgytojai ima pusiau žalią („medium rare“) didkepsnį su gausiu garnyru, bet jei norite mano patarimo – nevalgykite geros mėsos su bulvėmis, ypač keptomis gruzdintuvėje, jų įkaitę riebalai ir angliavandeniai neleis pasidžiaugti pačia mėsa. Ir lieknesni būsite.
Valgytoja, mėgstanti didkepsnį tik retais atvejais, užsisako jūros gėrybių rinkinį (tigrinės krevetės, lašišos, kalmarai, moliuskai, sepijos ir aštuonkojai grietinėlės padaže su troškintomis daržovėmis). Atrodo itin patraukliai, ir gausa bei įvairovė pateisina 55 Lt patiekalo kainą. O skonis? Viskas gerai, bet lašiša kiek per sausa, tai jaučiasi net ir su šilkiniu grietinėlės padažu. Tačiau čia jau kabinėjamės prie smulkmenų ir ieškome tobulybės, nesupraskite neteisingai. Patiekalas nusipelno būti imamas ir vėl.
Desertams jaunosios valgytojos ima po šokoladinį gardėsį su maskarponės sūriu ir aviečių padažu – kas mėgsta desertus, tiems dangaus patiekalas (žr. nuotrauką).
Ką aš jums galiu pasakyti? Restoranas - visiems metų laikams. Vasarą puiku sėdėti lauke, jei patinka karštis, jei norisi gaivaus pavėsio, gera viduje. Žiemą, kai lauke šalta ir pusto, čia bus šilta ir fantastiškai jauku, tik nesėskite per arti prie durų, nes jas atidarinėjantys lankytojai čiaukštels šalto oro gūsiais.
Interjeras, kaip rašė kažkoks kolega apžvalgininkas, - kaip „turtingo dėdės svetainė“ labai labai senais laikais, na, gal svetainė, o gal biblioteka arba rūkomasis. Tai vis tas žalios ir rudos spalvos derinys, kuris lieka praktiškai nepakitęs ir vis taip pat simbolizuoja pinigus ir sveiką aroganciją (galite suprasti, kodėl man ten patinka). Čia jokio skandinaviško minimalistinio juodo-balto švarumo, čia pagarbus senas nusidėvėjimas. Geresnes dekoracijas brandintos jautienos kepsniams turbūt sunku sugalvoti.
Keturiese sumokėjome 545 Lt ir 60 Lt arbatpinigių. Penkios žąsys iš penkių, nes ant tokių vietų, kaip „Markus ir Ko“, laikosi Vilniaus restoranų puikumas. Pagarbiai keliu skrybėlę.
„Markus ir Ko“, Antokolskio g. 11, Vilnius. Tel. +370 5 2623185, +370 686 63203. Tinklalapis.
Kasdien, nuo vidurdienio iki vidurnakčio.