Įvairių vandens tobulinimo galimybių siūlantys mokslo ir verslo žmonės tvirtina, kad jų rekomenduojamais metodais pakeistas paprastas vanduo gali būti vartojamas ne tik vandeniui valyti, bet ir ligų profilaktikai ar net sunkiausiems negalavimams gydyti.
Savo teiginiuose jie remiasi ir šimtmečiais sukaupta žmonijos patirtimi, ir naujausiais nanotechnologijų atradimas.
Ar verta aklai tikėti šiais gyvybės eliksyro receptais? Ką sako juos išbandę žmonės?
Ar yra atlikti klinikiniai tyrimai apie įvairiais būdais aktyvuoto vandens poveikį žmogaus organizmui? O gal toks vanduo gali turėti neigiamą poveikį?
Šalia vyno – gintaro vanduo
Pastaruoju metu plinta mada prabangiuose vakarėliuose šalia alkoholinio gėrimo svečiams patiekti ir skaidraus vandens taurėse, kuriose ant dugno pripilta smulkių gintaro gabalėlių.
Gintaras – prieš milijonus metų susiformavęs organinės kilmės mineralas, kuris susidarė sustingus spygliuočių sakams. Jis dar vadinamas seniausiu gydomuoju akmeniu, jam priskiriama magiškų savybių.
Pasaulyje nuo antikos laikų žinomos gydomosios gintaro savybės. Tikėta, kad jis gydo nuo peršalimo, įvairių skausmų ir uždegimų, pagelbėdavo sergantiems akių ligomis.
Šiais laikais gerąsias gintaro savybes vėl atradę žmonės tvirtina, kad šis akmuo, pabuvęs vandenyje, jam suteikia ypatingų savybių.
Esą gerdamas tokį vandenį žmogus ne tik tampa atsparesnis įvairioms ligoms, bet ir lėčiau sensta.
Iš gintaro žinovų ir propaguotojų nusipirkęs 100 gramų smulkesnių ar stambesnių lietuviško aukso gabalėlių, gausi ir patarimų, kaip juos panaudoti savo sveikatai gerinti.
Priskiria mistinių galių
Netradiciniais sveikatos puoselėjimo metodais besidomintys žmonės jau žino, kas yra šungitas. Kiti išgirdę šį pavadinimą gūžčioja pečiais.
Šungito randama tik vienoje pasaulio vietoje – Karelijoje. Manoma, kad šis mineralas yra nežemiškos kilmės – neva tai prieš milijonus metų nukritusio didžiulio meteorito liekanos.
Šungito pavadinimas kilo nuo Šungos gyvenvietės vardo. Onegos ežeras, kurio vanduo laikomas itin minkštu ir švariu, glūdi tarsi milžiniškoje šungito taurėje.
Kai kurių straipsnių apie šungitą autoriai remiasi neva naujausiais nanotechnologijų tyrimais. Juose teigiama, jog labai svarbų poveikį vandens struktūrai ir energetikai turi fulerenai (iš anglies atomų sudarytos molekulės). O tokių fulerenų esą ir randama šungite.
Jokių tyrimų neatliko
Pastebėjus neva ypatingas šungito savybes, Rusijoje jau prieš dvidešimt metų pradėta gaminti vandens filtrus su šiuo mineralu. Prieš kurį laiką šungitas pasiekė ir Lietuvą.
Teigiama, kad, įmetus šių unikalių akmenų į geriamąjį vandenį, pašalinamos kenksmingos priemaišos nitratai, pesticidai ir net bakterijos. Negana to, vanduo įgyja ir gydomųjų savybių.
Šungitu prekiaujančios bendrovės „Rytų ženklai” direktorė Jelena Ovčinikova pripažino, kad Lietuvoje šungito poveikis vandeniui nebuvo tiriamas.
Tačiau už parduodamo produkto reklamuojamas savybes yra atsakinga jį tiekianti Rusijos įmonė.
„Aš pati savo geriamajam vandeniui valyti naudoju titnagą. Jo savybėmis tikrai neabejoju”, – sakė J.Ovčinikova.
Žinomas jau nuo seno
Priešingai nei pastaraisiais dešimtmečiais tapęs populiarus šungitas, titnagas, kurio apsčiai randama ir mūsų šalyje, jau nuo seno žinomas kaip puiki priemonė vandeniui valyti.
Paprasčiausias būdas – keletą titnago gabalėlių įmesti į ąsotį su geriamuoju vandeniu. Tas vanduo turi pastovėti kelias paras.
Titnagą žmonės naudojo jau nuo akmens amžiaus. Tačiau gydomosios jo savybės labiau imtos tyrinėti tiktai XX amžiuje.
Mokslininkai laboratorijose atliko tyrimus, kaip titnago vanduo veikia gyvūnus. Pasirodo, šis akmuo ne tik valo vandenį (ypač neutralizuoja radioaktyviąsias medžiagas), bet ir aktyvuoja jį, suteikia gydomųjų savybių.
Žiurkių, kurioms buvo duodama titnagu aktyvuoto vandens, sustiprėjo imunitetas, jų organizme pastebimai pagreitėjo antioksidaciniai procesai.
Kai kas iš titnago vandenį tyrinėjusių mokslininkų kėlė mintį, jog šį vandenį būtų galima sėkmingai panaudoti onkologinėms ligoms gydyti.
Organinės liekanos, esančios titnago sudėtyje, yra biokatalizatoriai, galintys perdirbti šviesos energiją ir dešimtis kartų paspartinti oksidacijos bei redukcijos procesus organizme.
Bakterijos greitai išnyko
Titnago savybėmis susidomėjęs panevėžietis Alvydas Bajoriūnas titnago paveiktą vandenį kelis kartus tyrė laboratorijose. Jis karštą vasaros dieną iš maurais apžėlusios Senvagės pasėmė vandens. Jame tris dienas palaikė skaldyto titnago.
Rezultatai apstulbino: koliforminių bakterijų ir žarninių enterokokų vandenyje nerasta. Panevėžio visuomenės sveikatos centro atstovai patikino, kad Senvagės vandenyje šių bakterijų paprastai visuomet būna.
Neseniai A.Bajoriūnas atliko dar vieną vandens tyrimą. Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro laboratorijoje buvo tiriamas silicio kiekis.
Iš pradžių panevėžiečio pateiktame vandenyje silicio buvo rasta 0,12 miligramo litre.
Savaitę jame pamirkius titnagą, silicio kiekis išaugo iki 0,47 miligramo.
Silicis itin reikalingas žmogaus organizmui. Jeigu jo trūksta, paspartėja kraujagyslių kalkėjimo procesai. Dvejus metus titnago vandenį geriantis A.Bajoriūnas patikino pats pajutęs jo naudą.
Reikia smulkiai suskaldyti
Titnago vanduo ilgai negenda, jis neigiamai veikia mikroorganizmus ir bakterijas. Tačiau kaip iš tiesų šis akmuo paveikia vandenį ir kokie jame vyksta procesai, iki galo neišsiaiškinta.
Titnago gabalėlių galima pasirinkti ir Lietuvoje. Tačiau toli gražu ne visi jie pasižymi ypatingomis gydomosiomis savybėmis. Iš maždaug 500 rūšių gamtoje randamo titnago tik maždaug dešimt jų turi šių savybių.
Titnago tyrinėtojai išskiria liaudyje vadinamą opalo ir chalcedono sudėties juodąjį titnagą, kuris savo gydomosiomis savybėmis pranoksta kitas rūšis.
Geriausia, kai jis išgaunamas karjeruose. Kad būtų veiksmingesnis, titnagas būtinai turi būti smulkiai suskaldytas.
Ginčai netyla iki šiol
Apie sidabringo arba sidabro koloidinio vandens galias taip pat daug ginčijamasi, yra įvairių nuomonių.
Tačiau dėl vieno fakto sutaria visi: kol nebuvo atrasti antibiotikai, šis metalas atliko jų funkciją.
Sidabro indai būdavo laikomi ne tik dėl grožio, bet ir dėl sveikatos, mat juose laikomas vanduo per tam tikrą laiką įgydavo gydomųjų savybių. Kai kas iki šiol vandens inde laiko pamerktų sidabro monetų arba kitokių smulkių daiktų.
Kai kurie natūralaus gydymosi šalininkai vėl bando atsigręžti į kadaise antibiotikų išstumtą sidabrą. Žinoma, kad antibiotikai veikia tik bakterijas.
O sidabras neva naikina ir bakterijas, ir virusus. Veikdamas kaip natūralus antibiotikas, šis taurusis metalas gali sunaikinti daugiau nei 650 ligas sukeliančių organizmų.
Sidabringo vandens galima pasigaminti namuose. Vienas būdas – pamerkti į vandenį sidabrinių daiktų. Kitas – įsigijus Lietuvoje gana populiarų vandens elektrolizerį su sidabro strypeliu.
Tiesa, būtina perskaityti pateikiamas rekomendacijas, nes sidabro perteklius žmogaus organizme gali turėti rimtą šalutinį poveikį.
Taip pat elektrolizeriu arba vandens jonizatoriumi galima pasigaminti jonizuoto – šarminio ir rūgštinio vandens.
Svarbiausia – gerti
Chemikas Telesforas Laucevičius jau 30 metų tyrinėja vandenį. Jis parašė knygą „Jonizuotas vanduo. Gyvenimas be ligų”. Jau parengta ir kita knyga „Jo didenybė vanduo”. Šių knygų apie vandenį autorius moksliškai pagrindžia šarminio vandens naudą žmogui. Jo teigimu, kai rūgšties per daug, o vandens per mažai, organizmas ima sirgti.
T.Laucevičius įsitikinęs, kad tinkamais kiekiais geriamas vanduo padeda žmogui apsisaugoti ligų.
„30 miligramų vandens kiekvienam kūno kilogramui – tokia būtina kiekvienos dienos norma. Jeigu sunku tiek išgerti, kasdien pasistenkite savo įprastą vandens dozę padidinti bent 30-ia miligramų”, – pataria vandens tyrinėtojas. Tad net jei jokių stebuklingų akmenų ar metalų išvis nededate į geriamąjį vandenį, svarbiausia – nepamiršti jo nuolat atsigerti.
