Visi keturi produktai – iš tos pačios medaus lentynos parduotuvėje, tačiau vienas nuo kito skyrėsi spalva, konsistencija ir kvapu. Šviesiausias ir skysčiausias – dirbtinis medus. Liepžiedžių medus „Vinnis” iš Latvijos – taip pat skystas, tačiau kiek tamsesnis už dirbtinį. Bitininko J.Šantaro natūralus medus – kiečiausias, intensyviausio kvapo, spalva panašus į „Korio” medų. Tačiau „Korio” medus – minkštas.
Informacija – ant pakuotės
Pagrindinės medaus sudėtinės dalys yra angliavandeniai, fruktozė ir gliukozė. Meduje yra ir kitų medžiagų: vandens, organinių rūgščių, baltymų, fermentų, vitaminų. Sveikatai ir grožiui naudingų savybių turi tik tas medus, kurį bitės pagamina iš žieduose esančio nektaro. Arba iš augalais mintančių vabzdžių išskiriamo, o bičių surinkto skysčio – tai specifinis, vadinamasis lipčiaus medus. Viską, ką surinko miškuose ir laukuose, bitės perdirba savo organizme, papildydamos specifinėmis medžiagomis, suneša į korius, padeda išgarinti drėgmę ir palieka koriuose subręsti.
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) Veterinarijos sanitarijos skyriaus vyriausiasis veterinarijos gydytojas Jonas Stanius paaiškino, kad meduje neturi būti farmakologinių medžiagų, pesticidų, sunkiųjų metalų ar kitų medžiagų, viršijančių leistinas normas. Ant kiekvienos medaus pakuotės turi būti nurodyta: medaus pavadinimas, įmonės pavadinimas arba bitininko pavardė, adresas, galiojimo terminas.
Etiketėje privalu nurodyti medaus kilmės šalį. Jeigu medus yra iš daugiau nei vienos ES valstybės narės arba trečiosios šalies, žymima: „EB medaus mišinys”, „ne EB medaus mišinys”, „EB ir ne EB medaus mišinys”. Tie, kurie ieško gero, kokybiško medaus parduotuvėje, pirmiausia turėtų atidžiai perskaityti etiketę, ar tai nėra medaus mišinys.
Mišiniai – skystesni
Šįkart projekte „Skanaus!” vertinamas medus – „Vinnis” ir „Korio” – buvo pažymėtas užrašais, kad tai – „EB ir ne EB medaus mišinys”. Kur tiksliai rinktas medus – galbūt Kinijoje, Indijoje, o gal dar kitur, vartotojui sužinoti nepavyks, nes teisės aktai nereikalauja tiksliai įvardyti šalies, iš kurios įvežtas medus.
Pasak VMVT atstovo J.Staniaus, tuo ypač naudojasi įmonės, gaminančios medaus mišinius: dideli kiekiai įvežtinio, pigesnio, dažniausiai kiniško medaus sumaišomi su nedidele dalimi vietinio medaus. Manoma, kad visas nelietuviškas, įvežtinis medus yra kaitinamas, todėl netekęs dalies vertingųjų savybių.
Medaus kvapas arba aromatas priklauso nuo jame esančių eterinių aliejų. Kiekvienos medaus rūšies specifinį kvapą nulemia žiedų nektaras, laikymo sąlygos, meduje esančios priemaišos. Liepų, aviečių, akacijų ir kitokių augalų žiedų medus – itin aromatingas. Nekokybiško – pradėjusio rūgti, kaitinto, ilgai laikyto – medaus kvapas silpsta. O lipčiaus medus – bekvapis.
Anot J.Staniaus, ne visai teisinga manyti, kad kokybiškas – tik kietas medus. Tamsios spalvos lipčiaus medus gali būti ir skystos konsistencijos, kaip ir iš akacijų nektaro, citrusinių augalų surinktas medus. Specialistai tikina, kad įvežtinis medus ir jo mišiniai – visuomet skystesni. Labai skystas, nekietėjantis medus turėtų kelti įtarimą. Natūraliai šis bičių produktas pradeda kristalizuotis jau per keletą parų po išėmimo ir ilgiausiai skystas gali išlikti iki 3 mėnesių.
Tačiau skystas medus pasidaro po kaitinimo aukštesnėje nei 40 laipsnių temperatūroje. Kaitinant siekiama sustabdyti prasidėjusį medaus rūgimo procesą. Taip pat medus kaitinamas prieš pilstant į vartotojams skirtą tarą. Taip dažniausiai elgiasi didelės medaus tvarkymo įmonės ir dideli bitynai.
Iš karto, vos išėmus medų iš korių, jis supilstomas į saugoti skirtas talpyklas ir tik vėliau išpilstomas į prekiauti skirtą tarą. Tad jei medų perkate rudenį ar žiemą, jis turėtų būti susikristalizavęs.
Drėgmė skatina rūgimą
Medaus mėgėjams VMVT vyriausiasis veterinarijos gydytojas priminė, kad pirkdami medų parduotuvėse, prekyvietėse turime teisę paprašyti, kad prekiautojas pateiktų parduodamo medaus laboratorinio tyrimo protokolą su medaus tyrimų rezultatais. Tuomet galima įvertinti perkamo medaus kokybę, kuri pirmiausia priklauso nuo drėgmės – jos kiekis gerame meduje neturi viršyti 20 procentų.
Laboratoriniais tyrimais įvertinus trijų skirtingų gamintojų medų paaiškėjo, kad visi mėginiai neviršijo drėgmės normų, o mažiausia – 16,3 proc. – bitininko J.Šantaro meduje. Kaip „Skanaus!” projektui aiškino J.Stanius, didesnė drėgmė yra tame meduje, kuris per anksti išimamas iš korių, kaip dažnai nutinka intensyviai eksploatuojamuose bitynuose. Kuo daugiau meduje drėgmės, tuo didesnė rizika, kad medus pradės rūgti.
Rūgimo procesą galima pastebėti ir be specialių tyrimų – medus skystėja, putoja, paviršiuje susidaro dujų burbuliukų, juntamas specifinis kvapas. Visų šįkart vertintų medaus mėginių rūgštingumas atitiko teisės aktų nustatytas normas: laisvųjų rūgščių bendras kiekis meduje neviršijo 50 miliekvivalentų kilograme.
Natūralesnis – lietuviškas
Ar medus natūraliai perdirbtas bitės organizme, kiek meduje yra vertingųjų medžiagų – fermentų, parodo diastazės aktyvumo tyrimas, kuris matuojamas Šadės vienetais (pagal J.E.Schade metodą). Medaus techninis reglamentas nurodo, kad kokybiškame meduje turi būti ne mažiau kaip 8 vadinamieji Šadės vienetai. Kuo didesnis diastazės vienetų skaičius, tuo natūralesnis medus.
Šis tyrimas patvirtino vyraujančią medaus vartotojų nuomonę, kad kokybiškesnis, natūralesnis – Lietuvoje surinktas medus. Bitininko J.Šantaro ūkyje surinktame meduje – 47,9 Šadės vieneto, „Korio” medaus mišinyje – 29,27 Šadės vieneto, o latviškame mišinyje „Vinnis” – tik 15.
Stiprina organizmą
Parduotuvėje medaus lentynose yra dar du panašūs į medų gaminiai: medaus produktas – iš medaus ir cukraus sirupo mišinio bei dirbtinis medus. Šiame medaus nėra nė lašelio. Tokį saldų gaminį sudaro 82 proc. angliavandenių, o likusią dalį – vanduo ir priedai. Tai įrodo ir laboratoriniai tyrimai: dirbtinis „Bajoriškių” medus turėjo vos 3,4 Šadės vieneto, kai tikrame meduje jų turi būti daugiau nei dvigubai.
Pasak J.Staniaus, šis gaminys gali būti naudojamas konditerijoje, tačiau jo negalima lyginti su tikru, natūraliu medumi. O tikras – tinkamai laikomų, cukrumi nemaitinamų bičių, iš gamtos suneštas – medus visada naudingas organizmui. Kokios spalvos, iš kokių augalų rinktą medų vartoti – kiekvieno skonio reikalas. Vertingiausiu vadinamas nuo seno gydymo tikslais vartojamas tamsus grikių arba šviesus liepų medus.
Biologiškai aktyviausių elementų, stiprinančių organizmą, daugiausia lipčiaus meduje.
Lietuviškas medus – vertingiausias
Renkantis medų maisto kokybės vertinimo specialistai siūlo atkreipti dėmesį į medaus galiojimo laiką, spalvą ir konsistenciją.
Spalva ir sudėtis priklauso nuo augalų, iš kurių bitės rinko nektarą. Nektaro medus gali būti nuo skaidraus bespalvio iki tamsiai rudos spalvos su įvairiais atspalviais.Bespalvis medus surenkamas iš baltųjų akacijų, aviečių, dobilų, barkūnų žiedų. Šviesiai geltonos spalvos – iš liepų, liucernų, garstyčių žiedų.
Gintarinis – saulėgrąžų, gluosnių, agurkų žiedų medus, tamsiai geltonos spalvos – iš grikių, viržių, kaštonų, tabako, miško augalų. O tamsios spalvos medus – tai lipčiaus medus, citrusinių augalų ir vyšnių žiedų.Medaus spalva taip pat priklauso nuo metų laiko, bičių rūšies, korių senumo.
Kristalizuodamasis medus šviesėja, o laikomas aukštoje temperatūroje tamsėja. Vertingiausiu vadinamas nuo seno gydymo tikslais vartojamas tamsus grikių, šviesus liepų medus. Biologiškai aktyviausių elementų, stiprinančių organi
