Pradėsiu nuo liūdnų naujienų (nors kiti teisėjai sakė, kad šiemetis konkursas labiau įkvepiantis nei ankstesni).
Daugelis restoranų vis dar mano, kad tikrai aukšta klasė yra visokiausio plauko fantazijos lėkštėse, kur primarmaliuota kuo daugiau sudėtinių dalių ir dar lėkštė išpuošta neva kūrybiniu potėpiu.
Pasaulyje tai buvo laikoma šaunumu prieš dešimtį metų, ir net tuomet tai nebuvo labai šaunu.
Šokolado spalvos dryžis lėkštėje (ačiū Dievui, čempionate tokių beveik nemačiau, užtat konditerininkų mėgėjų prisižiūrėjau anksčiau šiais metais vykusiame konkurse, kai tinklaraščių autorės gamino šį bei tą pasirodymui) atrodo mažų mažiausiai neestetiškai, net jei jis kokio labai skoningo puslankio formos.
Taškeliai iš uogienės aplink lėkštės kraštą yra tik uogienė, jei ji ten tik šiaip sau. Jei lėkštėje – keturių skirtingų skonių uogienės, galima garantuoti, kad jokios harmonijos ar minties ten nėra.
Išmoningas pateikimas ir derinimas tik tuomet prasmingas, kai kūrėjas turi sumanymą, ką jis nori pasiekti. Iš penkiolikos skirtingų medžiagų pasiūtas švarkas skirtingų spalvų sagomis – dar nebūtinai yra mada.
Čempionate to sudėtingumo ir išsidirbinėjimo buvo per daug. Nenuostabu, kad laimėjo ne oro pilių mezgėjai, o jaunimas, linkstantis prie paprastumo ir lakoniškumo (nugalėtojais tapo restoranas „Time”, įsikūręs viename sostinės viešbučių, su labai jauna komanda, kiti du prizininkai irgi buvo iš naujų restoranų – „Lauro lapo” ir „Esperanza”).
Bendra tendencija tokia: kuo arčiau kūrėjai prie Vakarų kulinarinės tradicijos, kuo mažiau remiasi sovietmečio tradicijomis ir estetika, tuo lengviau patinka vertintojams.
Rožių ant tortų nebuvo, bet buvo justi, kad tokios puošmenos kaip vestuviniai balandėliai ar kitokie „raukiniai” tuoj norėtų įskristi ir nutūpti ant lėkščių. Neįskrido ir nenutūpė, tačiau vieną valgomojo popieriaus drugelį mačiau.
Buvo ir minimalizmo apraiškų (didelė lėkštė, maži maisto kąsneliai) – dažnai jos buvo sveikintinos, nes kai valgai mažytę kruopelę, kreipi daugiau dėmesio į skonio pojūčius.
Daugelis žino, kad pirmasis kąsnis (kaip ir pirmasis alaus gurkšnis) skaniausias. Būtent todėl sumanymas pasiūlyti tik kelis pirmuosius kąsnius yra gudrus.
Pagaliau juk desertas ir nėra skirtas pilvui prikimšti: valgytojas jau turi būti pasisotinęs. O jei kam nors labai norisi didelio gabalo šokoladinio torto, dar palaistyto grietinėle ir tirpdytu šokoladu, tai čia jau apsirijimas. Desertas geriausias tuomet, kai jis yra tik skonio ženklas, tik užuomina.
Čempionate desertai buvo derinami su vynu. Kažkodėl daugelis manė, kad geriausiai tam tikslui tinka desertinis vynas. Mano galva, tai didelė klaida.
Saldus, klampus, medumi ir gėlėmis kvepiantis vynas gali būti puikus, bet su saldėsiais jį gerti labai sunku.
Net teisėjaujant ir bandant po vieną kitą kąsnelį, po penkto šešto deserto burna ir liežuvis nuo saldumo pertekliaus būdavo lyg po anestezijos.
Būtų išgelbėjęs vienas kitas puodelis labai stiprios rūgščios espreso kavos, bet kartu ir trukdęs vertinti skonio derinius.
Išeitis aiški ir žinoma: prie deserto galima puikiai derinti sausą vyną, bet labai mažai kas drįso tai daryti – juk vynas vadinamas desertiniu, tad kaip ir derėtų prie desertų.
O daugelis kvapių, vaisiais dvelkiančių Naujojo pasaulio vynų tikrai būtų tikę, tik reikėjo šiek tiek drąsos.
Daugelis desertų kūrėjų, pristigę drąsos, nuėjo paskui minią bandydami įtikti senam supratimui, o ne kurti naują.
Išvada? Desertų kūryba Lietuvoje nestovi vietoje, tačiau velniškai norėtųsi, kad saldaus glaisto, kokosų drožlių ir apdžiūvusio vestuvinio grybuko baravykiuko neliktų ne tik ant stalų, bet ir prisiminimuose.
A. Užkalnis rašo portale laukineszasys.lt.
