Jeigu jums tinka bent vienas iš šių keturių atsakymų, vadinasi, viskas tvarkoje. Snobiška afrodiziakų pora buvo miela tiems, kurie nieko geriau nesugalvoja. Valentino dienos proga aistrą prie stalo galima buvo prisišaukti ir kitokiais būdais. Arba gal apskritai palikime ramybėje ilsėtis šventąjį, kurio kaulai ilsisi Umbrijoje, kuklioje Ternio bazilikoje. Tarsi meilės mums reikia tik tą vieną dieną.
Šį savaitgalį valgykime aštriai. Ir visą likusią žiemą ir pavasarį, kuris ateis ir bus įtartinai panašus į žiemą. Valgykime aštriai, o gerkime bet ką, tik ne alų, ne putojantį vyną, ne šampaną ir ne kolą. Nes angliarūgštės burbuliukai burnoje dar labiau pastiprins burnoje ugnį, kurią sukels aitrusis pipiras.
Apie šį smagų virtuvės antidepresantą verta pakalbėti vien dėl jo pavadinimo. Lotyniškas karšto pietiečio pavadinimas yra „capsicum“ - kilęs iš daiktavardžio „capsa“ dėželė. Italai jį vadina „peperoncino“, beveik visas pasaulis „chili“, o mes „paprika“. Ir labai gaila, žinoma. Nes tai yra grynas nesusipratimas. „Paprika“ – tai vengriškas žodis. Keista, tačiau patys vengrai tai, ką mes vadiname „paprika“, įvardijo kaip ir visi - „chili“. Kas tada yra paprika? Tai ne daržovė, o patiekalas. Vengrai jį pasigamina sudžiovinę ir sumalę saldžiuosius pipirus. Gautas prieskonis vadinamas paprika. Jis visai nėra aštrus. Tinka pagardinti, pavyzdžiui, guliašą.
Aitrusis pipiras arba čili pipiras yra tai, ko reikia žiemos pabaigoje. O reikia ne tiek mažai - vitaminų, karščio, emocijų, geros nuotaikos. Reikia smagaus bakstelėjimo, kuris išjudintų. Aitrusis pipiras išjudina. Žarnyną, skonio organus, norą gyventi. Išjudina apetitą ir gerus prisiminimus. Tvoja taip per endorfinus, kad vėl norisi gyventi. Endorfinai yra tokie neuromoduliatoriai, kurie mumyse reguliuoja euforijos kiekį.
Aštrius patiekalus mėgstu. Itališką „peperonciną“ dievinu. Bet tai buvo tiesiog asmeninės gastrosimpatijos ir tiek. Neseniai važiavau traukiniu iš Turino į Romą, ir vienas keleivis iš Kalabrijos keturias valandas tol dėstė aštraus gyvenimo kultūros pradmenis, kol galiausiai susidomėjau. Beje, pakeleivis iš tiesų „dėstė“. Ir iš tiesų pasakojo ne šiaip apie čili pipiro teikiamus smagumus, o apie pikantiško valgymo kultūrą. Paaiškėjo, kad jis yra dėstytojas. Akademikas. Paaiškėjo, kad Romoje yra speciali akademija, ji vadinasi „Accademia del peperoncino“ – aitriųjų pipirų akademija. Ten renkasi „Habanero“ pipiriukų fanai, kurie užkramtę vieno pikantiškiausio pasaulyje pipiro jaučia fizinį malonumą.
Eiliniam mirtingajam tokie eksperimentai nepatartini. Gali baigtis chirurginiu skyriumi. Bet akademijoje renkasi treniruoti žmonės. „Jie kitaip jau nebegali“ – paslaptingai užsiminė pašnekovas. Kodėl nebegali? Gerklę draskantis prieskonis, pasirodo, suformuoja stiprią priklausomybę. Norisi vis aštriau ir aštriau. Tai, kas prieš metus buvo aštru, rytoj tik gomurį pakutens. Gyvenimą reguliuos vadinamoji „Scovillio skalė“. Ją sudėliojo toks džentelmenas Wilburas Scovillis. Saldusis pipiras – tas, iš kurio malama paprika, turi nulį skalės vienetų. „Habanero“ turi 300 tūkstančių. Žodžiu, šio tipo lenktynės skirtos ne visiems.
Kai kas čili pipirų mėgėjus lygina su kokainomanais. Bet tai neteisinga. Atvirkščiai, ši priklausomybė sėkmingai gydo kitas priklausomybes. Tarkime, prancūzų gydytojas Henri Leclerc tvirtina išgydęs daugybę chroniškų alkoholikų. Receptas: 4 gramai „capsicum anuum“ tinktūros atskiestos 180 gramų vandens tris kartus per dieną. Ir chroniškas alkoholikas tampa chronišku pipirų mėgėju.
O be to - aitrieji pipirai yra be galo sveikas dalykas. Mano bendrakeleivis – pipirų akademikas išdėstė daugybę pikantiško gyvenimo privalumų. Čili pipirai – tai vitamino C užtaisas. Išjudina tingų žarnyną. Vitaminai P ir E gydo aterosklerozę. Artritai ir reumatai kapituliuoja prieš čili pipirą. Čia nereikia jokių vaistų: patrini maudžiantį sąnarį šviežiu pipiriuku, iš pradžių degina, o paskui viskas nurimsta. Garsiausias Italijos onkologas Umberto Veronesi teigia, kad „peperoncino“ yra gera profilaktikos priemonė nuo skrandžio vėžio. Tai vienas galingiausių natūralių antioksidantų. Aitrusis pipiras padeda ir tiems, kuriuos apsėda depresija.
Kam jo negalima? Vaikams. Ir tiems, kurių genuose įrašyta, kad jie neskirti pikantiškam gyvenimui. Pavyzdžiui, japonai. Jie toleruoja vasabį, bet čili pipirus – nelabai. O meksikiečiai, kalabriečiai valgo aitriuosius pipirus nuo mažens iki žilos senatvės.
Čili pipirai tinka prie bet kokio patiekalo, desertus įskaitant. Šokoladas su „peperoncino“ yra nuostabu. Aštrūs ledai – taip pat. Prastas alyvuogių aliejaus iš prekybos centro aromatas ir skonis? Čili pipirai viską pataisys. Jie apskritai pataiso visas virtuvės klaidas.
Netgi labiausiai nevykę spagečiai bus valgomi, jeigu pagardinsime „peperoncino“. Netgi neaiškaus šviežumo midijos sukels azartą, jeigu ruošdami išlukštensime dvi - tris čili pipiro uogas.
Pikantiškas gyvenimas uždega. Gomurį ir nuotaiką. Ko daugiau bereikia, kai iki pavasario liko tiek nedaug.
