Tradicinė lietuviška virtuvė jau seniai suvystyta ir įsprausta į lengvai atpažįstamą rūbą: pašildyti tarkiai, cepelinai, kokie nors mėsgaliai ir kepta duona su česnaku, užgeriami alumi ir patiekiami tarp tamsių medinių sijų, kubilų ir lino rankšluosčių, – suprask, taip valgo kaime tikri vyžas avintys būrai.
Restoranas-bravoras „Prie Katedros” Gedimino prospekte nėra tinklinis ir taiko į kiek kitokius klientus. Publika, bent jau kaip mums pasirodė, trijų rūšių: rusų ir baltarusių turistai, visi kiti užsieniečiai ir miesto svečiai, atvykę iš tolimos provincijos ir susiruošę pasilepinti prabanga tviskančiame sostinės restorane.
Aš irgi nepėsčias: atsivedžiau bičiulį iš Klivlando, atvykusį į Vilnių šventėms, išmanantį apie alų ir iš pradžių nenorėjusį ten eiti. Blogas alus ten, sakė jis man. Na, sakau, jei tau labai nepatiks, galėsime išeiti. Įkalbėjau.
Apie alų net nebandysiu rašyti: pirmiausia nemanau, kad jis ten išskirtinis: trys pagrindinės rūšys (šviesusis, medaus ir tamsusis, atitinkamai 12, 14 ir 14 litų už litrą), ir nė viena nėra tokia, kad dėl jos skubėčiau grįžti.
Be to, rašyti apie alų labai nelengva: kiek esu susipažinęs, visi alaus specialistai yra nepagydomi snobai ir kiekvienas jų žino tik kokią nors mažą skylę, kur parduodamas jiems priimtinas alus, o visa kita pasaulyje yra beviltiška.
Jie tarpusavyje niekada nesutaria (išskyrus modernias alaus rūšis iš didelių daryklų – jau tos jiems visiems yra pragaro blogis) ir gerti, pasak jų, nelabai yra ką. Čia jie skiriasi nuo vyno mėgėjų: pastarieji turi ką gerti ir kuo džiaugtis, o alaus snobams neįtinka beveik niekas.
Jei kas nors nedrąsiai pasako, kad patiko Biržų alus iš gerai žinomo restorano, toks žmogus yra klaikus neišmanėlis, su juo nėra ką net kalbėti.
Turiu sumanymą – kada nors tyčia parašyti apie kokią nors alinę taip, kad kuo daugiau alaus žinovų pradėtų šauktis dangaus teisingumo ir baubtų „kas nors atimkite iš jo plunksną”.
Bet tai ne tas atvejis. Sėdime su bičiuliu Dainiumi ir, kadangi lauke spaudžia nemenkas šaltis, nusprendžiame pradėti nuo degtinės. Be to, lietuviams gerai žinoma rusiška patarlė skelbia, kad alus be degtinės (arba degtinė be alaus) yra tik pinigų švaistymas.
Padavėjas patikina, kad labai šaltos yra, tiesiai iš šaldiklio, bet jos nepilsto po truputį: imkite visą butelį. Gerai, neškite, tokie vyrai, ką čia mums. Padavėjas grįžta: „Žinokit, tos iš šaldiklio neturim, visą jau rusai išgėrė.”
Gerai, tada tos nelabai šaltos. Paskui alaus. Paskui vėl. Ir taip visą vakarą. Lauke šalta, o čia šilta ir jauku.
Užsisakome silkės su troškintais baravykais (12 Lt) ir silkės su gruzdintomis bulvėmis (8 Lt) – nesakau, kad neskanu, bet labai jau paprasta. Elementaru.
Patiekalas nieko baisaus, bet tokios pat silkės galėčiau nusipirkti prekybos centre ir padėti ant lėkštės. Gruzdintos bulvių skiltelės ataušusios, bet šiaip neblogos.
Už mūsų sėdi rusai ir džiaugiasi nuspėjama egzotika: jiems viskas gerai. Tai „etninis restoranas” su švariai, tvarkingai ir nuobodžiai patiektu kaimišku Lietuvos maistu (kurį jie vargu ar atskirtų nuo latviško ar estiško – tose šalyse panašaus lygio restoranuose valgiau beveik tą patį).
Ant grotelių kepti šonkauliukai su kepsnių padažu ir bulve (23 Lt) pradžiugina geru paruošimu, bet porcija nedidelė. Ir bičiuliui, labiau pratusiam prie Amerikos dosnumo, ir man pačiam pasirodo, kad vyriškame restorane porcija galėtų būti ir brangesnė, ir didesnė.
Kiaulienos išpjovos kepsnys su bulviniais rutuliukais ir grybų padažu patiko, tačiau irgi nepasirodė didelis. Bet gal ir gerai: pilvas pilnas alaus.
Kad jau taip gerai kilnojasi taurės ir taurelės, imame dar kepintos duonos su česnakais (6 Lt) ir apkepto sūrio (13 Lt) – ir vienas, ir kitas patiekalas toleruotini, bet jei manęs paklaustų, kuo jie skyrėsi nuo patiekiamų kokiame nors tinkliniame lietuviškų patiekalų restorane, negalėčiau atsakyti.
Galų gale suprantu, kur mes atėjome. Tai pagerintas eksportinis tinklinio restorano variantas (be to, interjeras jaukus) labai smagioje sostinės vietoje. Gal ir ne visai prie Katedros, bet tebūnie toks pavadinimas: „prie” yra labai aptakus žodis.
Vakarą praleidome puikiai: sumokėjau 240 litų ir arbatpinigius.
Kaip parėjau mano, prisimenu miglotai, bet žinau, kad buvo šalta.
Šis restoranas puikiai tinka būtent tokiam tikslui: ilgam vakarui su geru draugu, kai maistas nėra labai svarbu, arba turistui iš saugaus atstumo susipažinti, „kaip valgo lietuviai”.
Iki rekomenduotinos vietos trūksta išskirtinumo, idėjos, polėkio ir išmonės. Trys žąsys iš penkių.
Restoranas bravoras „Prie Katedros“, Gedimino pr. 5, Vilnius. Tel. +370 605 77555. Tinklalapis. "Facebook" profilis.
Nuo pirmadienio iki trečiadienio - nuo 10:00 iki vidurnakčio, ketvirtadieniais – nuo 10:00 iki 01:00, penktadieniais – nuo 10:00 iki 02:00, šeštadieniais – nuo vidurdienio iki 02:00, sekmadieniais – nuo vidurdienio iki 23:00 val.