Apie Karališką senąją kibininę esu kalbėjęs daug kartų, pasakodamas susitikimuose su skaitytojais, kuo Lietuva yra geresnė už Didžiąją Britaniją. Tokį klausimą man labai dažnai užduodavo.
Lietuvoje žmonės turi ambicijų ir amerikietiško noro padaryti ką nors didžiausio, geriausio, įspūdingiausio, nepralenkiamo.
Didžiojoje Britanijoje svajones sutramdo buhalteriai: jie nenori, kad būtų investuojama į svajones – ten reikia tik minimalių pastangų ir maksimalaus rezultato.
Būtent todėl Anglijoje visi gyvena mažuose namukuose kiaurai perpučiamais langais ir dauguma važinėja mažomis mašinytėmis, kurios vežioja iš taško A į tašką B.
O lietuviai vis dar nori nustebinti pasaulį.
Mes turime prekybos centrą Kaune, kur akvariume plaukioja rykliai.
Druskininkuose yra sniego kalnas po stogu. Kai tokį pastatė Dubajuje, ten tai buvo laikoma pasaulio stebuklu.
O prie kelio iš Vilniaus į Kauną yra Karališka senoji kibininė. Tai didžiausia kibininė pasaulyje (ar jūs žinote didesnę kur nors, bet kuriame pasaulio žemyne?)
Esu tikras, kad kai savininkas sumanė šią įstaigą (prieš tai stovėjusi sudegė 2010 metais, vagonėlį pastatė ir kibinais vėl pradėjo prekiauti jau po kelių dienų. O ta, kuri yra dabar, tai naujai atstatyta), jis norėjo, kad ji būtų nepralenkta ir nepralenkiama. Kad visus verstų iš koto.
Brėžiniai ir sumanymai turbūt atrodė kaip pasakų dvarai, kurie įsikūrė prie Persų įlankos Dubajuje. Čia lietuviškas arabų pasakos variantas.
Kibininė yra 23 kilometrai nuo Vilniaus, tik nelabai patogioje greitkelio pusėje (važiuoti į ją patogiau vykstant iš Kauno, nors daugiau svečių čia atvyksta iš sostinės pusės).
Įėjęs pro duris supranti, kad kalbos apie ambicijas nėra tušti žodžiai. Restorano erdvės panašesnės į oro uostą ar parodų centrą.
Kibininės šeimininkai sako, kad čia vienu metu gali sutilpti iki tūkstančio svečių. Ar aš norėčiau čia būti, kai kartu valgo tūkstantis svečių, nežinau (bent jau nenorėčiau matyti eilių prie tualetų ir įsivaizduoti, kaip atrodo šio restorano stovėjimo aikštelė su trimis šimtais automobilių).
Apie vidaus apdailą daugelis turbūt pasakys, kad tai ne jų skoniui. Kiti pasakys pikčiau – kad viskas atrodo tarsi sprogimas dažų, audinių ir suvenyrų fabrike. Tai panašu į Kalėdų Senelio sandėlį, kuriame surinktos visos paprasto skonio puošmenos ir svajonės apie bajorišką prabangą.
Sietynai, paveikslai, skulptūros, raižiniai, freskos, fontanai, žvakidės, mezginiai, mozaikos, kalvių darbai, pliušas. Sovietiniais laikais dešimt kolūkių nebūtų sugebėję užsakyti tiek „Dailės” kombinato meistrų, kad tai pagamintų. Tai lyg spalvinimo knygelė apie princeses ir slibinus, išpūsta į trimatį vaizdą ir pripumpuota steroidų.
Stilius šiek tiek primena Valdovų rūmus (nenuostabu, turint galvoje jų pagrindinio įkvėpėjo skonį), tik kibininę statė ne už mokesčių mokėtojų pinigus.
Valgiaraštis didelis ir nuspėjamas – nuo silkės užkandžių iki Kijevo kotletų, koldūnų ir cepelinų, kepsnių ant grotelių ir visko, ką turi standartinis Lietuvos restoranas.
Bet kibininė mano kartos žmonėms – tai pirmiausia kibinai, ir dažniausiai tik jie. Dar nuo tų laikų, kai 1979 metais nedideliame namelyje Trakuose buvo atidaryta Senoji kibininė (ta vieta per tris dešimtmečius nelabai pasikeitė, bet tai jau atskira istorija).
Užsisakome po kibiną su aviena (7 Lt), jautiena, kiauliena, vištiena bei daržovėmis ir grybais (4 Lt).
Sovietų laikais kibinų su aviena senojoje užeigoje nebūdavo, iš pradžių jie būdavo visi sulietuvinti, su kiauliena, bet dabar čia padaro visokių – yra net, apsaugok Viešpatie, kibinai su šokoladu ir lazdyno riešutais. Gal kitą kartą.
Kibinai mums pasirodė vidutiniški, kiek sausoki – mano vaikystėje ir jaunystėje jie būdavo baisiai sultingi, reikėdavo labai atsargiai kąsti, kad neištrykštų karštos sultys. Ir tešla būdavo elastingesnė, o čia jie tik vidutiniški, vos ne trapūs.
Aplink dešimtys lankytojų, daugiausia – turistai iš šalių į rytus nuo Lietuvos, ir visi atrodo patenkinti. Galbūt pribloškiama aplinka atitraukia mintis nuo patiekalų paprastumo.
Paimame vištienos sultinio (3 Lt) – jam jokių priekaištų, ir labai pigu. Aišku, gal kas nors pasakys, kad tas sultinys ir turėtų būti ne- brangus, savikaina nedidelė. Bet juk patiektas ant stalo, induose, su įrankiais ir trys litai! Jei aš skaičiuočiau, atnešti šalto vandens stiklinę turbūt turėtų kainuoti daugiau.
Pavasarį atšvenčiame šaltibarščiais (5,90 Lt), ir nei jie, nei bulvės mūsų nenuvilia. Šaltibarščiai švelnūs, kreminiai ir gaivūs.
Paprasti pietūs labai nepaprastoje aplinkoje dviem žmonėms kainavo 53,90 lito ir arbatpinigius.
Trys žąsys iš penkių: maistas nėra fantastiškas, išskirtinis ir net įsimenamas, bet reikia pagerbti ir įvertinti ambicijas bei užmojį.
Net jei ir ne kiekvieno skoniui, net jei ir daugelis paliks restoraną gūžčiodami pečiais ir stebėdamiesi, nors vieną kartą pamatyti verta.
