Vengriškas guliašas, deja, manęs nesulaukė – buvo suvalgytas, o graikiškas jūrų gėrybes iš tikrų lietuvaičių rankų dabar virškinu su malonumu.
* „Turime apkeptos žuvies su keptomis bulvytėmis, mėsainių, vištos sparnelių – taigi pakankamai autentiška Britanija, – sakė dviejų aukštų autobusą prospekte pastačiusio „pabo“ atstovas. – Užsieniečiai prieina, visi giria. Pastebėjau, kad šiais metais labai padaugėjo skandinavų – jaučiasi, kad Lietuva tampa svarbi.“
* Toliau įsikūrusiems „italams“ vadovauja po ilgos emigracijos į Lietuvą grįžęs „Basilico“ restorano savininkas.
„Mums čia dalyvauti pasiūlė Italijos ambasada. Apyvarta geresnė negu laukėme, tačiau ar kitais metais dalyvausime – nežinau. Matote, restorane turime tikrą picų kepimo krosnį, o čia jos pastatyti niekaip negalėjome“, – pasakojo savininkas.
Restorano darbuotojai prisipažino, kad žmonės labiausiai trokšta nusipirkti stalus puošiančius bazilikų vazonėlius ir pažadėjo prieš baigdami darbą juos išparduoti.
* Dvi „graikės“ labai lietuviškais veidais prisipažino, kad populiariausi graikų restorano patiekalai – kalmarų žiedai, ryžiai su jūros gėrybėmis ir kiaulienos troškinys „Fasolada“. Priežastį, kodėl nutarė tapti būtent graikėmis, nurodė paprastai – anksčiau jų restorane dirbo graikas virėjas, tad iš jo išmoko nemažai autentiškų maisto ruošimo receptų.
* Pasiekus „Belgiją“, seilė jau tįso iki barzdos. Tiesa, kodėl belgai vaišina kiaulienos troškiniais nelabai supratau, tačiau pilni midijų puodai iškart priminė Briuselio gatveles. Beje, kalbant apie Belgiją nepaminėti belgiško alaus neįmanoma. Taigi, miniu. Mačiau. Neragavau.
* „Vokietijoje“ palūžau. Stora, riebi ir stangri dešrelė taip ir prašėsi į burną, tad nesusilaikiau. Apsispręsti padėjo ir troškintų vokiškų kopūstų garnyras. Na, gerai, gerai – apsisprendimą čia užkąsti nulėmė skysto pavidalo Vokietijos nacionalinis simbolis ir autentika.
„Vokiečiai gausiai prieina ir čia, ir mūsų nuolatiniame restorane, ir visi giria. Daug kas netgi tvirtina, kad pas mus dešrelės gardesnės negu Vokietijoje“, – pildamas skystą autentiką pasakojo barmenas.
Patikėjau. Gal dėl to, kad aplinkui bent penki balsai garsiai diskutavo vokiškai.
* „Kaipgi – mes čia iš Rumunijos atvažiavome. Gyvename ten, grįžtame tik kartą per metus“, – rimtu veidu melavo rumunė. Autentika.
Išties, net valgiaraštį rumunų kalba surašiusios Rumunijos atstovės atvyko iš Panevėžio. Sako, jau ne pirmus metus bendradarbiauja su Rumunijos ambasada, iš ten ir maisto receptus gauna. Šiais metais „Drakulos“ vyno negavo, tačiau žadėjo kitąkart būtinai parūpinti. Aš kol kas sotus, o štai prie rumuniškų spurgų susigrūdę vaikai sotūs nebūna niekada.
* Vengrijai atstovaujančio restorano savininkė buvo puošni, kaip koks mugės simbolis. Prisipažino, kad vengrai priėję buvo, valgė ir gyrė, tik sakė, kad Vengrijoje viskas aštriau. Kita vertus, čia ne Vengrija, čia daugiau vis baltarusiai, lenkai ir lietuviai prieina, o tiems aštrumo per akis.
Čia mane pavaišino kepintu lietuvišku varškės sūriu – pakepi kiek pamarinuotą ir jis jau vengriškas.
* Kipro Respublika šalis maža, tad apsiribojo sūriu jogurtu ir tokiais populiariais Lietuvoje kebabais. Nepykite, tačiau į Lietuvą tik trumpai žvilgterėjau. Viena vertus, lyg ir viskas žinoma, be to, labai jau didelę eilę alų perkantys lenkų turistai sukūrė.
Grįždamas nesusilaikiau ir graikiškų jūros gėrybių užkandau. O dabar, va, galvoju – perėjus mugę ryškiai matyti, kad lietuviai labiausiai trokšta į Europos Sąjungą Gruziją atvesti. Į kokį restoranėlį beužsuksi – visur vienokius ar kitokius šašlykus siūlo. Et, tik gruziniškų dar nėra...