Restoranas „Horizontas” – viršutiniame viešbučio „Crowne Plaza” aukšte. Viešbutis atrodo naujesnis nei yra: jam šiemet – jau 40 metų.
Pastatytas 1973 metais gūdžioje sovietų Lietuvoje ir pavadintas „Draugyste”, jis buvo užsienio turistų ir nomenklatūros lizdas ir smarkiai išsiskyrė lakonišku vaizdu.
O dar tuomet ten (ne tik „Neringoje”) būdavo ne tik „Kijevo” kotletų, bet ir kepsnių, iškeptų su krauju. Bent jau taip sakydavo.
Ta proga – viena istorija. Sykį jaunystėje, gal 1996 metais, Anglijoje mane buvo pasamdžiusi tos šalies Užsienio reikalų ministerija versti ir vežioti po šalį svečius iš Lietuvos.
Nedidelėje delegacijoje buvo žmonės, susiję su žemės ūkiu. Vienas jų, buvusio vadinamojo tarybinio žemės ūkio technikumo direktorius, vėliau gavęs postą ministerijoje, buvo tvirtai įsitikinęs sovietinės sistemos privalumais.
Williamo Shakespeare’o gimtajame mieste Stratforde prie Eivono, atsisėdęs senovinio viešbučio senoviniame restorane, apkaltame raižytu ąžuolu, ministerijos klerkas padaužė kumščiu į sieną ir pareiškė: „Čia, matyt, toks jau senesnis restoranas. Vilniuje, kai prie Maniušio pastatė „Draugystę”, tai ir žmogui, ir užsieniečiui ne gėda parodyti.” (Juozas Maniušis 1967–1981 metais buvo sovietinės Lietuvos Ministrų Tarybos pirmininkas).
Ateiname į „Horizontą” per pietus. Lankytojų nedaug, beveik visai nėra, nes tie, iš biurų, per pietus čia neužsuka. Sėdi garsiai kalbantys amerikiečiai – per tris staliukus nuo mūsų, o aš girdžiu, kaip jiems reikia „Cezario” salotų. Be ančiuvių padažo.
Interjeras santūrus ir tvarkingas, paįvairintas kilimais ir baltomis staltiesėmis. Saulėtą dieną vaizdai pro langus į tris Vilniaus puses užglaisto ir žemas lubas, ir paprastą suplanavimą.
Įkurti restoraną viršutiniame aukšte – keistokas sprendimas, paprastai aukštų viešbučių viršuje būna baras. Sėdi prie didelių langų ir žiūri į naktinį miestą.
Valgiaraštis lakoniškas (tai mes giriame) ir modernus – nors, žinoma, toks galėtų būti bet kur pasaulyje tarptautinio prekės ženklo viešbutyje, Singapūre arba Maskvoje. Aprašymai detalūs ir protingi, tai yra tiksliai parašyta, ką rasi lėkštėje.
Ragaujame jūrų gėrybių sriubą su pomidorais (18 Lt) – pretenzijų jokių. Kai kas galėtų pasakyti, kad jos norėtųsi tirštesnės, bet tai tik asmeninis pasirinkimas, žuvienės būna labai įvairaus tirštumo.
Skaidri daržovių sriuba su mažais „Tortellini” koldūnėliais, įdarytais gorgoncola (14 Lt), atrodo paprastai, bet yra skani. Nežinau, ar koldūnėliai pačių gaminti, ar pirktiniai (šiaip jau nebūtų jokio nusikaltimo, jei ir pirktiniai būtų), bet sriuba patiko.
Tai nėra išskirtinis patiekalas, bet gerai paruošta ir gražiai patiekta, ji buvo labai maloni gomuriui.
Anties krūtinėlės kepsnys, užkeptas žiedadulkių granulėmis, patiektas su morkų ir špinatų pyragu ir gervuogių padažu (58 Lt), estetiškai atrodė labai gražiai (nors patiekalą valgęs mano bičiulis buvo sumišęs – kur tos žiedadulkės?), o pyragas iš tolo švietė oranžine spalva.
Antis pasirodė nei per riebi, nei per sausa, o gervuogių padažas gal kiek per saldus, nei buvo tikėtasi prie anties, bet gal čia virtuvės vadovo fantazijų variacija.
Saldumas buvo per stiprus ir ragaujant kitą patiekalą. Ėriuko kraitė su sorų kruopomis, raudonųjų kopūstų džemu ir raudonojo vyno padažu (66 Lt) būtent tuo džemu ir papirko – tirštu, kone karameliniu. Man minutę pasirodė, kad ten ne kopūstai, o karamelizuoti svogūnai su tirštu sirupo užpilu.
Tačiau pats ėriukas nenudžiugino: mėsa nebuvo labai jauna, stipraus avienai būdingo kvapo nebuvo justi, tad idealiu patiekalo nepavadinčiau: mėsoje buvo per daug gyslų ir ji buvo kietoka. Tai ne itin pavykęs patiekalas.
Dviese už pietus, be alkoholinių gėrimų, sumokėjome 180 litų ir arbatpinigių.
Restoraną galiu įvertinti trimis žąsimis. Aplinka ir vaizdai yra puikūs ir džiugina lakoniškas, apgalvotas valgiaraštis (galbūt šiek tiek stokojantis išskirtinumo ir užsidegimo, o ir tai ėrienai reikėtų daugiau dėmesio), gražūs indai ir aptarnavimui – jokių pretenzijų. Tačiau restoranui reikėtų daugiau veiksmo, judesio ir žmonių, ateinančių čia ne vien todėl, kad jie apsistojo erdviame viešbutyje prie parko.
Andrius Užkalnis rašo portale laukineszasys.lt
