Kai rašai, negali neturėti išankstinės nuostatos, nuomonės ir užgaidos, nes tada nebūtų niekam įdomu skaityti.
O jei restoranai nori objektyvaus įvertinimo pagal valstybės patvirtintus kriterijus, tegul išsikviečia sanitarinės tarnybos inspektorius arba ugniagesius, kad jie patikrintų jų virykles. Ten bus viskas objektyvu.
Restoranas „Narutis” nelabai kaip pradėjo santykį su manimi. Būsiu atviras: kai jie prieš porą metų pasiskelbė darą „Benedikto kiaušinius”, vieną skaniausių pusryčių patiekalų, ir sudorojo tą patiekalą baisiau, nei prancūzų krepšininkai finale patvarkė vienos mažos agrarinės šalies rinktinę, buvau pasipiktinęs.
Ten ant kiaušinių su riebiu (toks ir turi būti) „Hollandaise” padažu buvo dar pritarkuota parmezano sūrio – turbūt dėl grožio ar dėl išmonės. Vietoj kumpio buvo riebi šoninė, ir ta – ne vietoje. Dar kažkas buvo ne taip, jau neprisimenu, bet buvo baisoka.
Po to vieną vakarą, kai jau aplink viskas buvo uždaryta, restoranas privertė nustebti, kad šiais laikais dar galima taip nemokšiškai gaminti paprastus kokteilius.
Gal barmeno tuomet nebuvo darbe ir paprašė ko nors iš gatvės: „Ateik, pamaišyk truputį, duosim litą.” Kad sugadintum džiną su toniku, reikia stengtis.
Bet tai buvo praeityje, kaip ir nesaldi sąsaja, kai viešbučio ir restorano prieangyje po rinkimų fotografavosi trys geidžiamiausi Lietuvos politikai. Geidžiamiausi ta prasme, kad labai geisčiau, kad nė vieno jų politikoje nebebūtų, ir kuo greičiau.
Visa tai jau praeitis – ją nuklojo laiko dulkės ir nuplovė vanduo, kuris per liūtis pro restorano duris žliaugia Pilies gatve.
Su draugu nueiname išbandyti restorano – suvalgyti greitus pietus prie pokalbio apie reikalus (aš irgi kartais turiu reikalų, jei nežinojote).
Naminė duona su sviestu (sąskaitoje – nulis, man patinka tokia kaina) yra puiki, drėgna, kvapi ir su sėklomis. Sviesto abu nevalgome, bet jo buvo.
Bičiulis valgo sultinį su namų gamybos kibinu (19 Lt) ir lieka labai patenkintas: kibinukas, nors ir mažas, geriausias iš visų kibinų, kuriuos jis yra valgęs, net ir skaičiuojant tas specializuotas vietas Trakuose, prie kurių turistus veža autobusais.
Aš užkandžiui valgau jūrų šukučių karpačą (36 Lt). Tai idealus patiekalas: ten ir jūrų šukutės, ir lašiša, ir karambolos skiltelės (egzotinė Pietryčių Azijos karambola angliškai vadinama „star fruit” – žvaigždės vaisius, kurį įstrižai pjaustant išeina tobulo gražumo žvaigždutės), dar kaparėliai – įvairovės daug, skonio irgi, kalorijų jokių.
Mano draugo pagrindinis patiekalas – tuno kepsnys (61 Lt) – vos vos apkepintas iš išorės. Jis yra toks, koks ir turėtų būti, tačiau, mano nuomone, geras pomidorų ir avokadų garnyras galėtų būti kiek geresnės struktūros ir kiek mažiau pavandenijęs.
Bet tunas puikus. Jūrinių žuvų ir taip retai pasirodo restoranų valgiaraščiuose (jų neperka, mat jos brangios, o jos brangios dėl to, kad atvežama mažai, o atvežama mažai, nes jų neperka).
Kas nors galėtų skirti restoranams subsidijų, kad daugiau dėmesio skirtų jūrinėms žuvims. Pinigų subsidijoms būtų galima gauti sumažinus pensijas arba pabranginus šildymą. Čia tik mano siūlymas.
Pats valgau škotišką lašišą (56 Lt), paruoštą japoniška tematika: su sušių ritinėliais, žaliųjų krienų (vasabių) lašeliais ir citrininiu padažu.
Lieku itin patenkintas, nes ši puiki ir sveika žuvis nenužudyta perkepimu (tai dažnai atsitinka vargšei lašišai Lietuvoje – vis ta prakeikta patarlė, kad sviestu košės nepagadinsi, o jei ne sviestu, tai kepimu ir gruzdinimu; jei abejoji, čirškink dar penkias minutes, bus geriau suskrudusi, šnibžda lietuvio gamintojo skrandis. Bet geriau jis to skrandžio mažiau klausytų.)
Japoniški akcentai yra vietoje ir įtikinantys, ir sukuria tą išskirtinumą, kurio labai dažnai restoranuose ieškau ir nerandu.
Gūžteliu pečiais. Ką daryti? Tiek pradžioje visko prirašiau kabinėdamasis, bet čia paprasti, greiti pietūs rafinuotoje aplinkoje (raudonos taurės, koks geras akcentas ir visokių žiemos švenčių pažadas), kur viskas buvo padaryta teisingai ir, svarbiausia, įsimenamai, mane ėmė ir įtikino.
Penkioms žąsims iš penkių reikia ne tik kokybės, bet ir išskirtinumo, ir tokio jausmo, kad jei šis restoranas rytoj būtų uždarytas, miestui jo trūktų.
Penkios žąsys iš penkių, kad jį kur galas. Aš taip pasakiau.
Dviese už pietus be alkoholio sumokėjome 242 litus ir arbatpinigius.
