Mėsainius pamėgau jau seniai – pirmą kartą dar labai jaunas nuvykau į Helsinkį. Su bičiuliu naktį ėjome per barus ir aš vis nusipirkdavau užkąsti.
„Kiek tu gali jų valgyti?“ – nusipirkus ketvirtąjį klausė mano draugas Vytautas (jis tada vaidinosi Vycka Bomberis, bet tai jau tolima praeitis). Tai man buvo dievų maistas, tikrieji Vakarai, kur troškau gyventi ir siurbti į save visas jų vertybes ir puošmenas. Paskui valgiau mėsainius visame pasaulyje gal net pernelyg entuziastingai – rašiau apie juos savo knygose, dainavau pagyras kepamai ant grotelių mėsai ir varvantiems taukams, kai, užtiškę ant žarijų, jie išsisklaido kvapiu dūmu.
Dar vėliau, kai užsiėmiau sportu ir susirūpinau svoriu, už kiekvieną jų teko atidirbti. Elgesys turi pasekmes, tebūnie tai visiems pamoka.
Nors mėsainių beveik nebevalgau, daugelio skaitytojų tebesu su jais siejamas, ypač kai kas nors siekia mane pažeminti ir išjuokti.
Ne veltui: mėsainis yra amerikietiškojo maisto simbolis, jo šventasis patiekalas, ir nekenčiantys Amerikos privalomai jį laiko šėtono maistu, o jo valgytojus – tais, kurie su velniu ne tik eina obuoliauti, bet ir sėdasi su juo vakarienės. Tebūnie.
„Drama Burger“, išmaniai (tačiau nepaaiškinamai) pavadintas naujas ir greitai tapęs madingas restoranas nykiausioje sostinės Gedimino prospekto dalyje prie Lukiškių aikštės, vaišina mėsainiais.
Tai beveik ir viskas, ką jie siūlo. Interjeras beveik skausmingai modernus, vien juoda ir balta, ant baltų sienų – juodi piešiniai pagal kažkokių pasakų siužetą maloniai priminė „Nykštuko“ kavinę.
Paprasti, bet nepigūs baldai, atvira virtuvė, lakoniškas valgiaraštis – pažįstamas vakarietiškos įstaigos, parduodančios „prabangius mėsainius“ („gourmet burger“, arba „designer burger“), variantas.
Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Vakarų Europoje tokie restoranai, pakylėję mėsainį nuo greitojo maisto iki patiekalo (ir kilstelėję jo kainą nuo kelių monetų iki keliolikos dolerių), tapo populiarūs maždaug prieš dešimtmetį, o Lietuvoje tai vis dar naujovė.
Egzotiškai atrodo popierinio rankšluosčio ritinys vietoj servetėlių, jei jį gausite. Kai paprašėme, mums atnešė. Kiti negavo ir turėjo ieškoti servetėlių, užsilikusių kišenėse ir krepšiuose iš kelionių į kitus restoranus (disciplinuotas valgytojas visada turi kišenėse servetėlių tokiems atvejams).
Užkandžių neužsisakome (skrandžiai juk ne guminiai), bet pavadinimai nenuobodūs: „gruzdinti brokoliai su čederio padažu“, „žaliųjų žirnelių spurgos ir jogurtas su kuminais“, „keptos jautienos kaulų smegenys su svogūnų ir česnakų padažu bei juoda duona“ (visi po 12 Lt) – reikės pabandyti kada nors kitą kartą.
Pagrindiniame valgiaraštyje – septynių rūšių mėsainiai, tad tuoj pat prie jų ir puolame. Kolega vaišinasi klasikiniu jautienos mėsainiu (22 Lt) – ten dar šoninė, pomidorai, salotos, karamelizuoti svogūnai (su vanile!), agurkėliai ir charisos majonezas (gardintas aitriųjų paprikų mišiniu). Už bulves ir padažą prie jų reikia mokėti atskirai.
Kolega patenkintas, sako, sudėtinės dalys puikiai jaučiasi kiekviena atskirai, nesusimaišo į košę. Žiūrint į jį atrodo, kad su užduotimi tvarkosi puikiai. Jis prašė vidutiniškai kepto mėsainio paplotėlio, tokį jam ir atnešė.
Manęs neklausė, kokio mėsainio norėsiu (gal moka skaityti mintis?), tačiau vis tiek gavau tokį variantą, kuris man labiausiai prie širdies – raudoną viduje, vos apkepusį. Gal pamiršo paklausti? Sako, kažkur valgiaraštyje apie tai informuoja. Galbūt. Mėsainio užsakymas – ne paskolos sutartis, neskaitysiu viso teksto išsamiai.
Eksperimento tvarka (o ne todėl, kad būčiau koks išponėjęs) pasirinkau gurmaniškąjį mėsainį, kur širdį jautresniam lankytojui sustabdys ne riebalai ir ne cholesterolis, bet nejuokinga kaina: 34 Lt.
Užsisakęs dar saldžiųjų bulvyčių, batatų (7 Lt) ir „chipotle“ (rūkytų Chalapos aitriųjų paprikų skonio) majonezo prie jų (3 Lt), gavau turbūt brangiausią Vilniaus miesto mėsainio rinkinuką. Ne, būtų dar brangesnis, jei vietoj to majonezo būčiau ėmęs kečupą su trumais (6 Lt).
Mano mėsainyje – kapota jautiena ir antiena (jei ne valgiaraštis, nebūčiau pats supratęs), svogūnai, agurkėliai, čederis su trumais (Dieve mano, dar reikėtų aukso dulkių, ir aš būčiau visai laimingas!) ir majonezas. Man skanu.
Mėsainis mano atveju yra įprastos formos (ne visi valgytojai pritaria, bet galbūt čia kaip kam pavyksta), nors jokių peilių ir šakučių neduoda, ir čia pasirinkimo nėra, tenka valgyti rankomis ir nevaidinti pasipūtusio katino. Tai patinka ne kiekvienam (ypač tiems, kurie negavo servetėlių): švariai ir tvarkingai valgyti labai sunku. Nesivilkite geriausio kostiumo.
Mus nudžiugino savos gamybos brijošė (brioche) bandelė: tai palyginti nauja mada, kai mėsainis suvožiamas ne klasikine bandele su sezamų sėklomis, o salstelėjusia, puria prancūziška bandele. Vykęs pasirinkimas – žinoma, tik tuo atveju, jei bandelė nebūna visiškai šalta, kaip teko patirti kitiems valgytojams.
Šalta bandelė yra rimta klaida, kaip ir sunkiai paaiškinamas virtuvės vadovo vojažas per restorano salę su žalia mėsa, sudėta į skaidrius polietileno maišus matant visiems lankytojams.
Aš suprantu, kad tą mėsą kaip nors reikia nugabenti į virtuvę, bet juk gyvo jaučio nevesite tarp staliukų. Ypač jei nešiojate brangiausius miesto mėsainius.
Savos gamybos limonadas (7 Lt, imbierinio kmynų nebuvo, todėl užsisakiau citrinų) man pasirodė per saldus. Smarkiai per saldus: geriau būčiau užsisakęs alaus, kokį gėrė kolega.
Dviese už pietus sumokėjome 81 litą ir arbatpinigius. Man patiko restorano aiškiai suvokiama misija. Gerai tai, kad drįsta mėsainius pakylėti iki atskiros maisto kategorijos ten, kur tiek žmonių šį kilnų maistą vis dar niekina kaip prasto skonio sinonimą. Tačiau daug ką reikėtų taisyti.
Trys žąsys iš penkių.
Andrius Užkalnis rašo portale laukineszasys.lt.
