Knygų vaikams dailininkė Sigutė Ach kartais juokais yra vadinama pačia nerimčiausia Lietuvos kūrėja, o žvelgiant į jos piešinius nesunku užmiršti, kad jau seniai išaugta iš tų laikų, kai tikėjimas stebuklais ir pasakomis buvo savaime suprantama kasdienybės dalis.
Už tokią iš pirmo žvilgsnio nerimtą, tarsi juokais, netyčia atsiradusią žaismingą kūrybą ši dailininkė Lietuvoje mylima jau daugiau kaip dešimtmetį.
Piešti miniatiūras, atvirukus, iliustracijas vaikų knygoms ir rašyti tekstus Sigutė Ach pradėjo dar 1995 metais. Belaukiant metų pabaigos švenčių menininkė lrytas.lt skaitytojams papasakojo apie dovanas, kalėdines knygas vaikams ir stebuklus jose.
- Prieš šventes dažnai girdimi frazę „Kalėdų stebuklas“. Kas Jums yra toks stebuklas? Ar randate jį knygose?
- Kalėdų stebuklą aš atrandu šviesoje. Tai gali būti lemputės ant eglutės šakų, šviečianti dekoracija, žvakė ar – labai dažnai – nuo knygos puslapio atsispindinti stalinės lempos šviesa. Galiu visą dieną jaukiai tupėti fotelyje ir skaityti. Tai man yra Kalėdos ir jų stebuklas.
- Sakoma, kad knyga – geriausia dovana. O kaip Jums?
- Tikrai galėčiau su tuo sutikti. Bet juk ne kiekviena knyga, tiesa? Kaip ir ne kiekviena muzika gali tikti, taip ir ne kiekviena knyga.
- Ar vaikystėje Kalėdoms dovanų gaudavote knygų? Gal pamenate, kokių?
- Gaudavau, nors dažniau jų parsinešdavau ir iš bibliotekos. O mama dovanodavo „Pasaulio pasakų“ serijos knygas, kurias visas mokėjau mintinai. Labiausiai patikdavo stebuklinės pasakos, o nemėgau... apie žvėrelius.
- Kaip manote, ar kalėdinės knygos aktualios tik šventiniu laikotarpiu, ar ir visus metus?
- Būtent šventiniu laikotarpiu visi daugiau susimąstome apie dvasinius dalykus ir apie laikinumą, kaip vaikai norime, kad vėl apgaubtų meilė, saugumas. To reikia visuomet. O Kalėdų šventė yra toks laikas, kai visi nuskaidrėjame, tampame naivesni.
Žinoma, pusnimis puoštos knygelės į pajūrį gal ir nesivežtume. Bet tai, ką joje žiemą perskaitėme, keliauja su mumis visur. Na, bent jau aš tuo tikiu.
- Kuriate kalėdinius atvirukus, kokią žinią norite jais perteikti?
- Kiekvieną kartą bandau pavaizduoti tai, kas neapčiuopiama rankomis, bet taip stipriai jaučiama širdimi: jausmą, kai vėl tampa džiugu, lyg vaikystėje, kai išsipildo svajonės. Noriu perteikti tą jausmą, kai eglutė – per visą kambarį, o Kalėdų diena rodosi kaip visas gyvenimas – begalinė, neturinti pabaigos.
Kalėdos man – labai trapi šventė, lyg stiklo žaisliukas. Gal jas net geriau įvardinti kaip metą, o ne šventę. Savo kūriniuose, skirtuose Kalėdoms, stengiuosi būti labai nuoširdžiai tikinti šviesos grįžimu ne tik į Žemės planetą, bet ir į kiekvieno iš mūsų sąmonę, jausmus, gyvenimą. Tik tada tampa matoma ir apčiuopiama tai, apie ką šiaip sakome „Stebuklai“.
- Ar pati neplanuojate ateityje sukurti kalėdinės istorijos vaikams?
- Aš nelaikau savęs rašytoja, visos mano istorijos dažniausiai atsiranda taip, kaip koks baravykas negrybaujančio rankoje, - atsitiktinai. Kalėdinė tema mane apkabina kasmet, šiemet ją galima rasti jubiliejinėje Violetos Palčinskaitės rinktinėje „Vaikų kambarys“. Paskutinis šios tikrai didelės ir margos knygos skyrius skirtas žiemai ir Kalėdoms.
