Gedulingus pietus ruošianti virėja užsakymų sulaukia net iš JAV

Kai Obelių krašte garsią šeimininkę kas paklausia jos ruošiamų gardžių valgių receptų, ji atsako nežinanti. Žmonės mano, jog virėja specialiai juos slepia, kad kiti nesužinotų ir neišmoktų, o ši tik juokiasi – išties nieko nematuoja nei gramais, nei mililitrais, viską daro iš akies arba... durdama pirštu.

Daugiau nuotraukų (1)

lrytas.lt

Apr 9, 2014, 10:10 AM, atnaujinta Feb 14, 2018, 7:09 PM

Virėja ir į laidotuves privilioja

Daug kur mirusiojo giminaičiai taupo kiekvieną centą, po laidotuvių pasivaišinti kviečia vos kelis artimuosius, o Rokiškio rajone esančiuose Obeliuose tebegyvuoja kitokios tradicijos, čia prie gausiai gardžiais valgiais nukrauto gedulingų pietų stalo susėda šimtas ir daugiau žmonių.

Obeliečiai juokauja, kad per laidotuves galbūt niekas tiek maistui neišlaidautų, jei gedulingus pietus ruoštų ne šeimininkė Jolė Pugžlienė, o kita virėja.

Prie Obelių prisišliejusiame Antanašės kaime įsikūrę 58 metų Jolė ir 57-erių Evaldas Pugžliai 13 metų sukasi maitinimo paslaugas teikiančiame versle.

Pora nuomojasi patalpas ir, gavę užsakymus, rengia gedulingus pietus bei vaišes metinėms.

J.Pugžlienė gamina valgius, o sutuoktinis jai talkina parūpinant reikalingus maisto produktus.

Moteris savame krašte garsėja kaip nepamainoma šeimininkė. Anksčiau, kai J.Pugžlienė dirbo Obelių kavinėje virėja, pravažiuojantieji, sustoję čia pavalgyti nebe pirmą kartą, vis pasiteiraudavo, ar maistą tebegamina Jolė. Išgirdę teigiamą atsakymą likdavo pietauti.

Rajonas tas pats, tradicijos kitos

J.Pugžlienė pasakoja, kad obeliečiai turi plačias širdis, negailėdami atveria pinigines ir liūdnai progai užsako įvairiausių šaltų ir karštų patiekalų. Paskutinį kartą paminėti mirusiojo prie stalo sėda ne tik giminės, bet ir kaimynai, draugai, bendradarbiai, pažįstami.

„Šalia Rokiškio esančiame Panemunėlyje, kur aš augau, visai kitokie papročiai, jei neateisi pakviesti į laidotuves, tai pietų niekas ir neis, tik atnešę prie karsto puokštę padės. O čia, Obeliuose, jei sužino, kad mirė, eina be kvietimo, taip priimta, kad velionio giminės visus, buvusius laidotuvėse, nori pavaišinti“, – apie to paties rajono skirtingų vietovių papročius pasakoja J.Pugžlienė.

Būna, kad apylinkėse ir porą mėnesių niekas nemiršta, tada Pugžliai neturi darbo, o kartais per dieną tenka pamaitinti daugiau nei 200 žmonių, kai tik nuo stalų pakilus vienos giminės gedėtojams jau renkasi ką tik į kapus velionį nulydėję kiti.

Mažiausios laidotuvių vaišės, kurias ruošė J.Pugžlienė, buvo aštuoniolikai žmonių. Jei giminė neplati, velionis turėjo vieną ar du vaikus, į gedulingus pietus tesusirenka 30–50 laidotuvininkų. Vidutinio dydžio gedulingi pietūs būna, kai šeimininkei reikia dėti ant stalo iki 80 porcijų. O kai miršta plačią giminę turėjęs, su žmonėmis bendrauti mėgęs obeliškis, artimiesiems tenka vaišinti ir pusantro šimto gedėtojų.

„Visad turiu atsargoje kilogramą maltos mėsos, kad, jei žmonių susirinks daugiau nei užsakyta, skubiai galėčiau iškepti šnicelių“, – sako šeimininkė.

Proanūkiai nusiaubė patalpas

Prieš kelerius metus J.Pugžlienė gedulingus pietus ruošė ir Obelius sukrėtusios tragedijos aukai. Tada buvo laidojama sutuoktinio nužudyta moteris.

Vietiniai iki šiol tebespėlioja, kas supurtė lyg ir gražiai sugyvenusios šeimos pamatus, kad 49 metų vyras dviašmenį durklą smeigė žmonai į krūtinę. Atėmęs jai gyvybę paskambino giminaičiams ir pranešė, ką padarė, bei tuo pačiu durklu persirėžė sau pilvą.

Pareigūnai abu sutuoktinius rado paplūdusius kraujais. Moteris buvo mirusi, o vyras išgabentas į Lukiškių kalėjimo ligoninę ir ten pasikorė.

Atsisveikinti su nuo smurtininko rankos žuvusia obeliške suėjo suvažiavo itin gausus būrys žmonių, gedulingi pietūs buvo užsakyti 110 gedėtojų.

Kai ėmėsi maitinimo paslaugas teikiančio verslo, Pugžliai nebuvo numatę ruošti maistą tik liūdnoms šventėms. Jų planuose buvo ir visokie jubiliejai, pobūviai.

Po to, kai surengė vaišes šimtametės močiutės jubiliejui, daugiau jokių linksmų švenčių ruošti nebenorėjo. Tą kartą senolės proanūkiai prisigėrė ir ėmė siautėti, išvartė baldus, išspardė duris.

Nei taurelių, nei saldėsių

Liūdnų švenčių stalo serviravimo tradicijos Obeliuose irgi šiek tiek kitokios nei gretimuose rajonuose.

„Pasikalbu su įvairiose vietose dirbančiomis kolegėmis, daug kur dabar jau įprasta, kad ant stalo dedamas kiekvienam žmogui skirtas patiekalas. Aš šitaip nedarau, ir šaltus, ir karštus valgius kraunu į bendras dideles lėkštes, kad žmogus galėtų pats kiek nori įsidėti“, – pasakojo J.Pugžlienė.

Moteris iš praktikos pastebėjo, kad geriausia ant stalo pirmiausia dėti karštus valgius. Jei būna atvirkščiai, gedėtojai užvalgo šaltų užkandžių ir pagrindiniam patiekalui pilve nebelieka vietos.

Žmonėms pakilus nuo stalo visus šaltus valgius J.Pugžlienė sudeda į vienkartines dėželes ir atiduoda giminaičiams.

J.Pugžlienės rengiamose vaišėse saldumynų beveik nebūna, nėra tokios tradicijos jų užsisakyti. Obeliškiai laidotuvininkai mažai užsako ir alkoholio, ant stalo būna vos vienas ar du buteliai brendžio. Serviruodama stalą J.Pugžlienė kiekvienam žmogui taurelių nededa, kelias taureles pastato tik šalia butelio.

Gedulingų pietų užsakovai šaltiems užkandžiams dažniausiai prašo dviejų rūšių silkių, keptų vyniotinių, sprandinės, šiek tiek šviežių daržovių salotų. Vaišių stalo karaliene karūnuojama balta mišrainė Obelių krašte paklausos neturi. Čia žmonės nemėgsta ir visokių egzotiškų salotų su padažais, mieliau renkasi tradicines daržoves ir geriau atskirai sudėtas nei sumaišytas.

Iš J.Pugžlienės gaminamų karštųjų patiekalų populiariausi paukštienos kepsniai ir maltos mėsos kukuliai – ežiukai, aplipdyti džiovinto batono kubeliais.

Visus valgius šeimininkė verda ir kepa savo namų orkaitėje.

Per klebono mirties metines skambėjo ir daina

„Maistas priklauso nuo to, kiek žmogus pinigų turi. Pigiausias vaišių variantas vienam žmogui kainuoja 25 litus. Būna, užsakovas nurodo: tas užsakė už 27 litus, tai man daryk tada už 30 litų“, – šypsosi J.Pugžlienė.

Labiausiai nustebinęs gedulingų pietų užsakymas atskriejo iš Amerikos. JAV gyvenantys lietuviai paskambino J.Pugžlienei telefonu, pasakė, kad ruošiasi į gimtinę parvežti urną su velionio pelenais ir ta proga nori sukviesti giminę prie bendro stalo. Viskas pavyko.

Neįprasčiausi gedulingi pietūs buvę, kai laidojo vietinį sentikį. Giminės pageidavo, kad visi patiekalai būtų be mėsos, tik iš žuvies. Šeimininkei teko pasukti galvą, kaip paruošti gardžias ir įvairias vaišes.

Obelių krašte pastaraisiais metais per gedulingus pietus žmonės geria tik simboliškai, nei triukšmo, nei incidentų nepasitaiko.

Dainos liejosi tik per parapijiečių mylėto klebono Virgilijaus Garšvos mirties metinių proga surengtą vakarienę. Paminint dvasininką bažnyčios choristai sudainavo jo labai mėgtą dainą „Alyvos“.

Gėdijosi parduodama kepinius

Pugžliai su šypsena prisimena metus, kai abu mokėsi verslo abėcėlės.

E.Pugžlys yra baigęs Kauno žemės ūkio akademiją ir gavęs inžinieriaus mechaniko diplomą, ilgus metus jis dirbo Obelių spirito gamykloje. J.Pugžlienė – diplomuota pedagogė.

Namas, kuriame dabar abu gyvena, yra vyro tėviškė, o J.Pugžlienė po studijų gavo paskyrimą į Obeliuose naujai atidarytą vaikų darželį. Dirbo jame ir auklėtoja, ir vedėja.

„Anuomet buvo 6 grupės po 30 vaikų kiekvienoje ir dar dvi lopšelinukų, dirbo 12 auklėtojų. Dabar darželyje likusios vos 2 grupės Kas gali gimdyti vaikus, išvažinėję po užsienius“, – sakė moteris.

Kai tik atsirado galimybė imtis verslo, Pūgžliai išsipirko patentą ir papildomai šalia valdiškų darbų užsiėmė smulkia prekyba.

„Su miltais važiavom į Daugpilį, su kirviais – Į Jugoslaviją, Baltarusijoje ir Leningrade pardavinėjom pačių keptus grybukus. Jei nieko nedirbsi, niekas dykai nieko neatneš“, – sako sutuoktiniai.

Naminiais kepiniais Pugžliai prekiaudavo savaitgaliais. Pavakary užmaišydavo tešlą ir iki ketvirtos nakties prikepdavo apie tūkstantį grybukų, krepšelių, voveraičių. Juos sudėdavo į baltu popieriumi ir celofanu išklotas dėželes, o rytą jau dardėdavo į Daugpilį, Smolenską, Vitebską, Polocką, Novgorodą.

Iš pradžių J.Pugžlienei buvo gėda pardavinėti savo kepinius.

„Pasiimi savaitę atostogų, pervažiuoji Latvijos kaimus, prisiperki ūkinių prekių ir keliauji į Vengriją, Jugoslaviją. Ten tokių pat daiktų irgi buvo, bet mūsų kainos būdavo geresnės“, – pasakojo E.Pugžlys.

Vengrijoje iš Pugžlių gerai pirko gabaliukais pjaustytą Rokiškio sūrį.

Į atgavusius laisvę šnairavo

Pirmaisiais nepriklausomybės metais baltarusiai ir ukrainiečiai lietuviams prekybininkams nebuvo draugiški. Ukrainoje kai kur, o Baltarusijoje vienu metu visur mašinoms su lietuviškais numeriais nepildavo kuro, Jugoslavijoje, jei išgirsdavo kalbant lietuviškai, nekeisdavo pinigų, priekaištaudavo, kodėl nemylim Gorbačiovo.

Išvažiuojant iš Ukrainos į Vengriją rusų pasieniečiai kratydavo mašiną užvarę ant duobės.

„Lietuviška vėliavytė būdavo „bardačioke“, pervažiavus sieną iš karto užlipdydavom ant lango, vengrai kėlė nykštį į viršų, sveikino „Lituaniją“. Prisimenu, važiuojam per Budapeštą, aikštėje stovi dažais apipiltas Lenino paminklas, atvaryti rusų kareiviai jį plauna acetonu“, – senus lakus prisiminė obeliškis.

Versdamiesi smulkia prekyba Pugžliai įvairias šalis maišė moskvičiumi, jame ir miegodavo. Per 11 metų sutuoktiniai šiuo automobiliu sukorė 377 tūkstančius kilometrų.

Ir neragavusi žino, ko trūksta

Vėliau, kai nebeliko valdiškų darbų, o sveikata nebeleido vykti į tolimas keliones, J.Pugžlienė ėmė daryti tai, ką mokėjo ir nesimokiusi, – išėjo virėjauti.

Kai Obeliuose atsidarė kavinė, ji darželyje dar turėjo pusę etato. Vilnietis savininkas moterį pakvietė dirbti virėja pagal vietinių rekomendacijas. Jam taip J.Pugžlienę apibūdino: „Jolė moka net iš silkės žarnų valgį padaryti.“

Čia pat J.Pugžlienė paaiškina, kas tas patiekalas: silkės ikrus pertrini su kietai virto kiaušinio tryniu ir mase įdarai baltymą.

Suktis apie puodus moteriai labai patiko, bet kavinė neišsilaikė, po pusmečio užsidarė. Vėliau kavinę buvo atidaręs vietinis verslininkas, bet ir toji greit buvo uždaryta. Šiandien Obeliuose nėra jokios viešojo maitinimo įstaigos.

„Kavinės žlugo, nes žmonės namuose puotas keldavo, laidotuves ruošdavo“, – aiškino moteris.

Kai J.Pugžlienės klausia vieno ar kito patiekalo recepto, moteris gūžčioja pečiais ir sako nežinanti.

Klausiančiosios mano, kad virėja slepia receptus, o J.Pugžlienė iš tiesų reikalingų patiekalui maisto produktų gramais neskaičiuoja, produktus derina vedina intuicijos.

„Kai klausia, ar vyniotinis iškepė, turiu paliesti jį pirštu, kad pasakyčiau. Ruošdama maistą ragauti nemėgstu, iš pažiūrėjimo žinau, ko trūksta“, – obeliškė tikina jokių virtuvės paslapčių neturinti.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.