Vokietijoje, kaip žinome, yra didelė perkamoji galia ir daug gerų restoranų. Bet vokiečių nacionalinė virtuvė – kaip lietuvių nacionalinis diktantas, arba, kitais žodžiais tariant, geriausiai pritaikytas dalykas tiems, kuriems jis ir dabar patinka. Nieko, žinoma, bloga, tačiau išgirdęs apie vokiečių virtuvę dažniausiai pradedu įsivaizduoti dešreles ir tirštus padažus, o tai skatina prisiminimus apie maitinimo įstaigą „Kuršis“ Nidoje vasarą. Ir noras atsiduoti kulinarinei pilvo šventei tuojau praeina. Jei klausiate, apie ką kalbu, tai „Kuršis“ yra kaip „Forto dvaras“, tik vietoj forto ten tortas (greičiausiai – medaus tortas, kaip iš gedulingų pietų), o dvaro suvis nėra. Na, jūs supratote.
Žinau, subjektyvu. Bet aš jau toks ir kitokio manęs nebus, todėl prašom skaityti toliau.
Taigi restoranas „Bunte Gans“ („Margoji žąsis“) – pakeliui iš sostinės Rotušės Aušros vartų link. Pavadinimas kaip tik man sugalvotas – beveik „Laukinės žąsys“. Pirmiausia nenorėjau ten eiti, nes vokiečių virtuvė (kulinarinė ekskursija į Pietų Vokietiją praėjusiais metais nepridėjo ryžto), paskui kažkada bandėme ir negavome vietų. Vėliau eidami pro šalį kiekvieną kartą matėme, kad restoranas pilnutėlis žmonių.
Viduje viskas atrodo kaip seno Vokietijos miestelio senamiestyje, tik gražiau. Taip jau būna: kaip japonai savo Tokijo dangoraižiuose padaro amerikietiškus barus, geresnius už Ameriką, kaip „Shakespeare“ viešbučio Vilniuje restoranas yra labiau angliškas negu 99 proc. įstaigų pačioje Anglijoje, taip ir čia tokia pagerinta Vokietija. Lygis kiek aukštesnis. Gal gyva muzika – neprievartinis skambinimas pianinu (kodėl jo dažniau nebūna?) – irgi prisideda prie gero pojūčio.
Turistų nedaug. Lankytojai daugiausia vietiniai – perduodu atskirus linkėjimus tai kompanijai, kuri, mane pastebėjusi, nustojo kalbėti ir spoksojo taip, lyg jau tuoj išsinarintų akis. Aš žinau, kad esu ir išvaizdus, ir jums patinka mano rašymai, bet kitą sykį gal elkitės kukliau.
Pradžioje – totoriškas bifšteksas iš jautienos filė (30 Lt). Kaparėliai, rauginti agurkėliai ir svogūnėliai (štai kiek mažybinių pupuliukų vienoje vietoje) – atskirai. Mėsa labai gardi ir kvepianti gaiviu oru, su putpelių kiaušiniu per vidurį, kaip ir dera. Nedaug trūksta iki skaniausio Vilniaus totoriško bifštekso kepsninėje „Markus ir Ko“, tik anas lygiai dvigubai brangesnis.
Traškios karpio juostelės (18 Lt) lyg ir skirtos valgyti prie alaus. Mes alaus neimame, geriame vyną, bet nesigailime užsisakę. Traškios čia reiškia traškios. Plonos ir gruzdintos ne per riebiai. Vienas tų užkandžių, kurių kada nors nori užsisakyti daug ir vien tik juos valgyti. Ir granatų padažas pamirkyti prie tų juostelių. Aš kada nors nueisiu ten, užsisakysiu su kompanija dešimt porcijų to patiekalo ir plempdamas alų sėdėsiu iki vidurnakčio, o paskui rytą prašysiu trenerio, kad mane sporto klube dvigubai nubaustų.
„Gertrūdos“ salotos su karamelizuota vištiena ir sezamais (19 Lt) buvo nuostabios – viena mano palydovių pasirinko jas kaip pagrindinį patiekalą ir nenusivylė. Saldumo daug, bet saikingai. Gera, kokybiška vištiena.
Pagrindinis patiekalas – vištiena su bulvėmis ir voveraitėmis, patiekiama karštoje keptuvėje su grietinėlės padažu (29 Lt), buvo ideali tinkamo paprastų produktų panaudojimo pamoka – visokiems liaudiško maisto restoranams kur nors Labanore, kur taukai gardinami taukais, sumaišomi su spirgais ir tada esą yra labai lietuviška. Bulvės, vištiena, voveraitės, grietinėlė. Pabandykite kada nors. Patiekalas buvo, žinoma, iš tų, kuriame išskirtinio sveikumo vis tiek nerasi, tačiau norėjosi kartu suvalgyti ir plieno keptuvę.
Kadangi restoranas didžiuojasi iš Vokietijos importuojamomis dešrelėmis, kurių kai kurios, pasak padavėjo, dar ir pritaikytos lietuviškam skoniui (nepaklausiau, kokiu būdu pritaikytos, gal kitą kartą), užsisakėme trijų rūšių dešrelių rinkinį (33 Lt) – šalia puikios bulvių košės gulėjo baltoji Miuncheno, vokiška „Bugos“ ir susuktoji dešrelės, ir visos buvo puikios: švelnios ir kvapios. Patiektos dviejų rūšių garstyčios, saldžiosios ir klasikinės. Aš rekomenduoju saldžiąsias, nes tokių retai kur rasi ir jos puikiai tinka su mėsa.
Giriu juos ir tai dar ne viską parašiau. Nuo aptarnavimo (padavėjas išmano visą savo valgiaraštį, taip turėtų būti visur, bet būna retai) iki pačių keptos duonos su paprastu, bet gardžiu sviesto užtepu – viskas tą vakarą pataikė tiksliai ten, kur reikia. Nedažnai taip galiu pasakyti. Išeidamas jau norėjau vėl grįžti.
Trise sumokėjome 190 Lt ir arbatpinigius. Penkios žąsys iš penkių.