Restoraną „Lauro lapas“ paliko virtuvės vadovas, „Time“ atidarytas jau senokai, kaip ir „Sofa di Pancho“. Patyrę miesto valgytojai dažniau galvoja ne apie naujas vietas, o apie tai, kaip čia neprarasti senųjų, kai jos aptingsta, apsileidžia ir pradeda nuvilti.
Apsilankęs „Sweet Root“ Užupyje daug nesitikėjau: be kelių malonių išimčių, Užupis geriau veisia įstaigas pretenzingiems snobams ir tokius nesusipratimus kaip „Užupio klasika“ arba amžinatilsį „Druskos namai“, kur geriausia svečiuotis jau tuomet, kai esi ištiktas komos ir negali atskirti triušienos nuo rauginto agurko.
Įėjus į „Sweet Root“ stebina erdvė: kartu su vasaros terasa restorane turėtų būti ne mažiau kaip 80 vietų. Iš lauko atrodo apgaulingai. Interjeras santūrus, bet įrengtas nemėgėjiškai. Matyti, kad sprendimai priimti asketiškumo pagrindu, tačiau tie dalykai, kurie jau yra, – stiklinės, indai, įrankiai, vandens buteliai – solidūs. Jokių bjaurių plastikinių servetėlių laikiklių ar kriaušės formos cukrinių ant stalų.
Valgiaraštis palyginti trumpas (tegu juos už tai laimina Dievas) ir sukurtas tradicinio eklektiško restorano pagrindu. Užsakymą priėmęs žmogus (gal šeimininkas, bet aš ne iš tų, kurie žino visų virtuvės vadovų ir savininkų vardus, tad negaliu jums dabar pasakyti) žino apie valgiaraštį absoliučiai viską.
Tik tada, kai pradeda nešti maistą, suprantame, kad labai kruopščiai akcentuojamas ne tik maisto sezoniškumas, bet ir orai lauke: kai karšta, maisto pasirinkimas bus kitoks nei šaltą ir šlapią rudenį.
Porcijos nėra didelės, įspėja mus, todėl vakarienei kiekvienam valgytojui geriau imti tris patiekalus. Jei tris, tai tris. Gerai. Nejau nesusitvarkysime? Ir dar: nors mums kukliai pasakė, kad vyno korta – tai ne korta, o tik šiaip, kol kas tik sąrašiukas, bet pasirinkimas palieka puikų įspūdį. Ir pilstomo vyno rūšių lygiai tiek, kiek galima tikėtis iš tokio dydžio restorano, ir tiekėjai ne tie, kurie vis tas pačias žirafas ir sidabrines lapes veža visiems restoranams iš eilės.
Užkandžiai: grilyje kepta skumbrė su agurkais, ridikėliais ir dar agrastais (14 Lt). Delikatu, profesionalu, visiškai be priekaištų. Stogo nenuplėšė, bet ir viskas, kaip reikia.
Drebučiai su kapota žalia jautiena ir krienais (15 Lt) man labai patiko tuo, kad tai buvo tinkantis vasarai, labai gaivus patiekalas. Itin aukštos kokybės jautiena, kurios buvo nedaug, lyg pažadas, koks gali būti pagrindinis patiekalas, jei viskas bus gerai.
Morkų, miežių salyklo ir čioriso dešros sriuba (12 Lt) buvo tokia, kad ją buvo galima suvalgyti kartu su lėkšte. Ten grįžti galima vien dėl šios sriubos. Miežių salyklas nuspalvino sriubą švelniu, nuostabiu alaus ir duonos skonio atspalviu. Visiškas triumfas.
Juostiniai makaronai „tagliatelle“ su juodos duonos padažu ir ančiuviais (25 Lt) buvo itin vykę. Paties restorano gaminti makaronai iš rupių miltų buvo jaukios, mažiau slidžios tekstūros, o ančiuviai, pasirodo, irgi pačių importuojami ir ruošiami, buvo tokios kokybės, kad kitur Lietuvoje aš tokių nesu užtikęs.
Pagrindiniai patiekalai atsispyrė nuo jau įprasto lygio ir kilstelėjo jį dar aukščiau. Lynas su grikiais (žaliais, visai kitokio skonio nei įprasti kepinti), porais ir rūkytu padažu (34 Lt) buvo nepamirštamas. Padažas buvo užuomina, šnabždesys, tyliai pasakytas žodis apie rūkytą skonį. Dar vienas patiekalas, dėl kurio verta grįžti.
Nuo to laiko, kai Deivydas Praspaliauskas parodė lietuviams perlinį kuskusą, nebuvo tokio vykusio garnyro kaip šie grikiai, kurie įprastai yra nuobodžiausia Lietuvos grūdinė kultūra, pelniusi liūdną šlovę baisiais dzūkiškais grikių blynais, kad jie kur prasmegtų. Tebūnie prakeiktas balanos gadynės paveldas.
Jautienos nugarinę su šilauogėmis ir voveraitėmis, gardintą česnakų ir žiedinių kopūstų padažu (45 Lt), užsisakiau kaip patikrinimą – jautienos išpjova dar kai kada leidžia netikusiam virtuvės vadovui praslysti, pateikus pusėtiną didkepsnį, o nugarinė visuomet yra kaip Paskutinio teismo svarstyklės: jos parodo ir gamintojo meistriškumą, ir produktų kokybę.
Paprašiau labai mažai apkeptos mėsos – ir buvo apkeptas tik sluoksnelis iš išorės, viduje jautiena buvo dailios jauno vyno spalvos. Ji buvo tobula. Jautiena pjovėsi kaip sviestas, ir kramtant konsistencija priminė prisirpusį mangą.
Tai buvo taip gerai, kad jau nebeturėjau jėgų žavėtis nei puikiomis voveraitėmis, nei labai švelniu ir subtiliu padažu. Įvyko tas momentas, dėl kurio vaikštoma į restoranus.
Potyriai buvo tokie įstabūs, kad padariau tai, ko paprastai nedarau: užsisakiau deserto. Nesu saldumynų mėgėjas, patikėsite ar ne. Agurkų panakota su nuostabios kokybės vasaros uogomis (8 Lt) buvo labiau gaivu nei saldu – kaip ir norėjau. Liepos žiedų kremas traškioje tūtelėje ir lazdynų riešutai dar ir su apskrudusiu zefyru (9 Lt) buvo keli fantastiški koncentruoti kąsniai.
Viską baigėme espreso kava (pagaliau geros kokybės kava restorane, pagalvojau, kad gal jau girdžiu dangiškus trimitus, taip juk nebūna) ir išskirtine, švelnia, brandinta grapa – jei nebūtų reikėję skubėti prie kompiuterio ir rašyti šio straipsnio, aš turbūt būčiau dar ko nors užsisakęs, nes norėjosi, kad šventė nesibaigtų niekada.
Dviese už vakarienę su vynu ir arbatpinigiais sumokėjome lygiai 300 Lt. Įvertinimas? Kai vienoje vakarienėje – nė vienos klaidos ir keli nepamirštami patiekalai? Kaip jūs manote? Nėra priežasčių ar galimybių restoranui skirti kitokio įvertinimo nei penkios žąsys iš penkių. Ploju atsistojęs.
