Galiausiai viešbutis, įsikūręs Olizarų rūmuose, erzino nuobodžias ir nykias menotyros močiutes, bėdojusias, kodėl gi pastatas pavadintas anglų poeto vardu, jei Williamas Shakespeare’as ten negyveno ir nesilankė.
Žinoma, negyveno. Visiems žinoma, kad W.Shakespeare’as, lankydamasis Lietuvoje, buvo apsistojęs Trakuose ir medžiojo miškuose prie Riešės.
Viešbučio restoranas, pavadintas „Sonetai“, labai ilgai laukė savo apžvalgos, nors ten valgiau ne kartą ir daug pinigų išleidau, – juk bare sustatyta seno viskio kolekcija turbūt savo verte prilygsta vidutiniam daugiabučiui Vilniaus pakraštyje. Geri buvo laikai.
Dabar susėdome vėlyvų pietų: valgiaraštis labai tradicinis. Tiesa, yra speciali lietuviškų patiekalų korta, bet jei norėčiau lietuviško maisto, galbūt eičiau kur nors kitur.
Parodykite man, kuo maitinate užsieniečius, kurie yra dažniausi svečiai ir kurie alpsta nuo viešbučio kambarių ir visos senovinės girgždančios prabangos.
Tuno karpačo porcija (32 Lt) tikrai nemaža, nors patiekalo sudėtingumas (ko tik nėra – ir jūrų dumbliai, ir įvairių salotų lapeliai, ir vyšniniai pomidorai, ir kedrų riešutai) margoje prabangioje lėkštėje priverčia pasijusti nedrąsiai – toks kūrinys! Aš gal rinkčiausi aiškesnę skonio kompoziciją, bet čia tik mano nuomonė.
Antienos paštetas sūrio krepšelyje (38 Lt) nustebina dosnumu: porcija kaip Amerikoje. Gaila, kad nuostabaus figų džemo kąsnis, pasislėpęs po sūriu, atrandamas tik tada, kai paštetas jau suvalgytas, – be jo paštetas jaučiasi šiek tiek vienišas. Gal tam džemui geriau kokią nors kitą vietą surasti?
Pagrindiniai patiekalai šauna kylančia kreive į viršų. Švelni oto filė su kukurūzų koše (polenta), moliūgų tyre ir brokolių tyre (56 Lt) yra vien tyri skonio skambesiai. Kodėl Lietuvoje virėjai taip retai naudoja polentą, taip mėgstamą Vakaruose? Šį puikų patiekalą sunku sugadinti, o pakepintas polentos gabalėlis gali būti vienu geriausių garnyro variantų.
Šiame restorane dažnas užsisako kepsnius. Aš irgi renkuosi didkepsnį iš lietuviškos limuzinų veislės jautienos (69 Lt) ir prašau, kad jis būtų iškeptas „mėlynai“, tai yra vos apskrudęs iš išorės ir visiškai žalias viduje.
Dažnai Vilniaus restoranuose tokį patiekalą paruošia vidutiniškai – tiesiog iš atsargumo, tačiau čia viskas tobula – kaip prašiau, taip ir paruošė.
Jautiena vos paliesta temperatūros, tikrai spindi mėlynumu ir puikuojasi elastinga konsistencija. O gerai iškeptos bulvių skiltelės ir švelniai apkeptos daržovės tik kukliai patarnauja šone tobulai mėsai. Čia toks kepsnys, kuris jau net ne kepsnys, o visas didkepsnis. Tai patiekalas, kurio pavalgę vyrai didžiuojasi esą mėsėdžiai.
Jaučiuosi galintis ką nors sudraskyti. Už pietus su kava ir keliomis taurėmis vyno (pilstomo vyno sąrašas neilgas, bet pakankamas, ir 12 Lt už taurę neišsprogdina jau ir taip suniokoto biudžeto, tačiau, antra vertus, kainos protingos ir atitinkančios kokybę ir vietą – senamiestyje tikėtumės pakloti daugiau) dviese su arbatpinigiais sumokėjome 310 Lt.
Retai sakau, kad išeinu laimingas ir švytintis. Tobuli pietūs išskirtinėje aplinkoje už protingą kainą. Aš negaliu vertinti restorano kitaip nei penkiomis žąsimis iš penkių.
