Jūs klausiate, iš kur išvarė, trindami rankas? Nesakysiu. Kerštaujantys piktavaliai jau kitą dieną nubėgtų su gėlėmis, dovanomis ir sveikinimais pas tą šeimininką, bučiuodami jam rankas ir dėkodami, kad pagaliau, pagaliau kas nors išdrįso pasipriešinti tam savamoksliui išsišokėliui.
Be to, juk Kalėdos, gerumo ir susitaikymo metas, todėl aš jiems linkiu, kad daugiau nereikėtų nieko išvaryti ir kad klientai išeitų patys ir uždarytų duris iš kitos pusės.
Tačiau skaitytojai pripratę prie savo savaitinės dozės, ir nejau juos nuvilsiu.
Nuėjome į „Kitchen“, nors ten vaikščiota ne kartą: kažkada labai madingas, per kelerius metus šis restoranas sugebėjo nenusibosti ir neišbarstyti klientūros, nors sekmadienio vakarą pora laisvų staliukų dar buvo. Publika, kaip visada, specifinė: tėveliai su brangiais vaikų vežimėliais ir barzdoti kūrybinių profesijų atstovai, taip pat kūrybinių profesijų atstovai be barzdų, užtat su kompiuteriais (vienas pasakė man išeidamas: „gražus jūsų laikrodis“, sakau, ačiū, bet paskui pagalvojau, kad galbūt mano laikrodis buvo vienintelis gražus dalykas, kurį pastebėjo mane gerai apžiūrėjęs; o kad apžiūrėjo, tai neturiu nė mažiausios abejonės).
„Kitchen“ atrodo kaip bet kuris restoranas kur nors Didžiojoje Britanijoje, sukurtas dizainerio, kuris vartė daug restoranų interjerų žurnalų, ir tai kažkada Lietuvoje buvo nepaprastai gaivu ir nauja, ir vakarietiška.
Šiandien irgi atrodo visai neblogai ir jaukiai, kaip didelio oro uosto jaukios patalpos kurios nors oro bendrovės svarbesniems keleiviams – minutei pasirodo, kad tai Skandinavijos oro linijų uždaroji salė Kopenhagoje arba Londone.
Valgiaraštis čia irgi nestandartinis, nors nepatyrusi akis to gal ir nepastebės. Maistas čia ne restoranui sukurtas – tai iš esmės namų maistas iš madingų ir garsių autorių receptų knygų – Jamie Oliverio ar Nigellos Lawson. Nors kai kurie patiekalai keičiasi, pati koncepcija lieka nepakitusi jau keletą metų.
Užkandžiams – seni pažįstami žuvies pyragėliai (16 Lt; ar žinote, kad tai jau paskutinė apžvalga, kurioje kainos nurodytos litais?). Anksčiau šie gruzdinti kukuliukai būdavo gal kiek per riebūs, dabar gal kiek sausoki, tačiau man dabar pats tas su nuostabiu bazilikų padažu.
Vištų kepenėlių paštetas (9 Lt) – nieko išskirtinio, paštetas kaip paštetas, bet be jokių priekaištų. Nebrangiai ir kaip namie (net per pigiai, sakyčiau).
Grilyje keptos krevetės (16 Lt) irgi nenuvylė. Ir šį kartą tai buvo patiekalas, kurį nesunkiai pasigamintum namie, susipirkęs produktus ir turėdamas šiek tiek laiko. Dažnai žmonės eina į restoraną ko nors, ko nepasidarytų namie, bet čia kitaip.
Daržovių ir kario troškinys (26 Lt su ryžiais) buvo negudrus, bet šiltas ir jaukus, kvepėjo cinamonu ir buvo tai, ko reikia širdžiai šaltą, šlapią ir nejaukų gruodžio sekmadienio vakarą.
Lakštiniai („casareccia“) su triušienos ragu (22 Lt; prašau, pataupykite juokus apie triušių ragus – aš jau visus juos esu girdėjęs) irgi buvo kaip namie. Triušiena visada gerai (išskyrus, žinoma, paties triušio požiūriu, bet čia jau kitas klausimas).
Labiausiai išsiskyręs patiekalas buvo naminės kiaulienos dešrelės (16 Lt ir dar 4 Lt už bulvių traškučius): pridėta tiek pankolių, kad kvepėjo kaip Sicilijoje. Manau, kvepėjo net ir tiems, kurie jų nevalgė. Rodos, dar ir stambus jūros druskos kristalas trakštelėjo. Tai, kad Lietuvoje tokių dešrelių niekas negamina ir neparduoda parduotuvėje, yra didelė neteisybė, ir kol ji nebus ištaisyta, tol mano gyvenime kažko stigs.
Trise su arbatpinigiais sumokėjome 150 Lt: ne tik skanu ir lengva, bet ir įtartinai nebrangu. Atsilošiu ir galvoju: pavalgiau kaip namie, kur mėgsta gaminti visai ne kaip restorane. Ar tai blogai? Nemanau. Žinau daugybę restoranų, kuriems iki tokio jaukumo ir paprastumo tik stengtis ir stengtis.
Keturios žąsys iš penkių.
