Šį serialą prisiminiau, kai užpraeitą sekmadienį pirmą kartą buvau išmestas iš restorano. Buvo atvejų, kai pats išeidavau nesulaukęs padavėjos, vietoj servetėlės gavęs garstyčių, nepalankiai nuteiktas iš virtuvės sklindančių kvapų. Arba po kiekvieno bakstelėjimo į valgiaraštį sulaukęs apgailestaujančio padavėjo frazių: „Šito šiandien neturime... Ir šitas ką tik baigėsi... O šitas... Nesu tikras, bet čia tiesiog liko iš seno valgiaraščio.“
Taigi užpraeito sekmadienio potyris visiškai naujas. Prasidėjo, kaip ir visi klastingi ir netikėti dalykai, visiškai nelauktai. Išlindus saulei, kuri pastarąjį mėnesį vilniečių nelepino dėmesiu, nutarėme su broliu prisėsti kur nors atokaitoje ir, ramiai žvelgdami į burbulais amžinybėn kvėpuojančias taures, aptarti savaitės aktualijas, pasidalinti įžvalgomis, nubrėžti ateities gaires.
Išsirinkome šiam pratimui populiarią prancūzišką kavinę netoli Filharmonijos. Pavadinimo nesakysiu, kad nebūčiau įtartas pigiu kerštingumu. Klestelėję prie vieno iš dviejų laisvų staliukų pastudijavome valgiaraštį ir nutarėme, kad du stiklai Elzaso putojančio vyno bus kaip tik. Perdavėme savo norą maloniai merginai, toji tekina nubėgo jo vykdyti. Ir nespėjome pradėti dalintis nuomonėmis apie artėjantį LKL finalą, apie nesibaigiančias švietimo ministro paieškas, kai prisistatė kavinės prancūzas. Ne, ne savininkas, bet vienas iš viršininkų. Nežinau, kaip jis ten tiksliai vadinasi, pamainos prižiūrėtojas, metrdotelis ar tiesiog vyr. padavėjas.
„Šitas staliukas tik susiruošusiems valgyti priešpiečius, – pareiškė jis. – Jeigu norite tik atsigaivinti gėrimais, jums rasime vietą viduje.“
„Kokie priešpiečiai – parodėme į netoliese septintą valandą vakaro mušantį laikrodį – meldžiamasai? Jau ir vakarienei vėloka.“ Be to, nenorėjome kelti savo sėdynių nuo prieš saulę taip maloniai šylančių kėdžių, mes gal tik pradedame kukliai, o vėliau gal ir užvalgyti užsimanysime. Tačiau vyr. padavėjas nesileido į kalbas, o mūsų mostai laikrodžio link jį net supykdė.
„Čia aš sprendžiu, kurie staliukai maistui, o kurie ne“, – imperiniu mostu nutraukė beužsimezgančią diskusiją ir dar didingesniu gestu mostelėjo lauk.
* * *
Taip ranka, esu tikras, savo generolams į Vaterlo lauką rodė Napoleonas: „Kolegos, labai gera vieta mūšiui. Turiu gerą nuojautą.“
Taip Bastilijos link mojavo Liudvikas XVI: „Ponai turistai, šitie mūrai atlaikys dar tūkstantį metų.“
Taip savo knygomis nukrautų lentynų link mojo Voltaire’as ir Diderot, sakydami, kad ir praėjus amžiams prancūzų kalba išliks universalia tarptautinio bendravimo priemone.
„Prakeiktas varliaėdis“, – toptelėjo pirmoji mintis, tačiau susivaldėme, nes nesinorėjo nusileisti iki banalaus tautų stereotipizavimo. Todėl klusniai atsikėlėme ir nukulniavome ieškoti kitos vietos, nes skandalo kelti nesinorėjo. Nors mano brolis su šeima šioje kavinėje lankosi kone kiekvieną savaitę, yra palikęs ten ne vieną ir ne du eurus, o prie mūsų apleisto staliuko taip niekas ir neprisėdo visą valandą, kol mes jį stebėjome iš priešingos aikštės pusės.
Ir tada susimąsčiau. Vis dėlto ar tikrai klientas visuomet teisus, kaip mėgstama teigti įvairiuose verslo vadovėliuose. O kur tada pati paslaugos teikėjo laisvė? Juk naktinės eilės prie vadinamojo „face control“ klubuose irgi būtų šioks toks kliento laisvių ir teisių suvaržymas. Žiū, jis ir vestuvines kelnes apsimovė, ir nusiskuto, ir netgi dezodorantais pasinaudojo, o nepatiko klubo apsauginiui jo veidas, ir viskas, be jokių apeliacijų siunčiamas velniop.
* * *
Arba restorano savininkas. Juk jis turi teisę sugalvoti, kad, pavyzdžiui, neaptarnaus raudonplaukių. Maža kas, gal jis mano, kad tokia plaukų spalva trukdys aplinkiniams virškinti maistą. Arba vaikystėje yra patyręs sunkią traumą – sukandžiotas lapės. Arba tiesiog perskaitė horoskopą: nuo raudonplaukio salėje – vienas žingsnis iki raudono gaidžio virtuvėje.
Todėl ir užrašė „Raudonplaukiai neaptarnaujami“. Arba mikčiai. Arba kairiarankiai. O gal žemaičiai dounininkai. O gal žmonės, avintys rudus batus. O gal tiesiog tie, kurie, užuot sočiai ir gardžiai pietavę, kvaršina galvą dėl dviejų stiklų putojančio vyno.
Tai išimtinė restorano savininko ar jo parinkto personalo teisė. Ir aš visomis keturiomis už ją, ginčiau jį nuo šiuolaikinių žmogaus teisių aktyvistų, kurie imtųsi bylinėtis, kaip čia taip, kodėl diskriminuojami raudonplaukiai, kairiarankiai ar mikčiai. Juk ne valdiškoje tarnyboje diskriminuojami ir ne rinkimų teisė iš jų atimta ar senatvės pensija nurėžta dėl plaukų spalvos. Tai yra žmogaus verslas, tegul jis jį daro kaip nori.
Aš nebent priminčiau tokiam restorano naciui, kad teises turi visi. Net lankytojai – vieną kartą po tokių nesėkmingų derybų pakilti ir niekad daugiau nebesugrįžti. Ir ne todėl, kad norėtų atkeršyti ir neštų pinigus lankstesniam visuomeninio maitinimo entuziastui, o todėl, kad gyvenimas per trumpas, kad valgytum neskaniai, o nuėjęs pavalgyti laužytum galvą dėl įstaigos savininko prasimanytų ritualų.
To visiems ir linkiu kitą sekmadienį išėjus kur nors ieškoti staliuko atokaitoje.
