Toronte augęs M.Kaiseris vaikystėje valgė daug „beigelių“, lietuviškai vadinamų didriestainiais.
Jų kas rytą pusryčiams gaudavo žydų ortodoksų vidurinėje mokykloje.
Šiais kepiniais jis mėgavosi ir studijuodamas Kolumbijos universitete Niujorke. Bet kai gavęs Fulbrighto stipendiją atvyko mokytis į Vilnių, M.Kaiseris nustebo sužinojęs, kad jo pamėgtų didriestainių Lietuvoje nėra.
Apie šiuos kepinius čia niekas nežinojo, nors prieš Antrąjį pasaulinį karą jie buvo labai populiarūs visoje Rytų ir Vidurio Europoje. Manoma, kad didriestainiai pirmiausia atsirado Lenkijoje, o vėliau paplito po visą Rytų Europą.
Didriestainių populiarumą Rytų Europoje, anot vaikino, liudija senos Lenkijoje ir Lietuvoje darytos nuotraukos. Jose matyti, kaip turguose būdavo pardavinėjama daugybė didriestainių, suvertų ant ilgų virvių.
Viskas pasikeitė prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, kai Lietuvos žydų bendruomenė buvo beveik sunaikinta.
Prieš karą 45 procentai Vilniaus gyventojų buvo žydai. Po karo žydų mieste liko mažiau nei 1 procentas. Sunaikinus didžiąją dalį žydų kultūros čia neliko ir didriestainių.
Per vieną pasisėdėjimą su amerikiečiu kambario draugu ir keliais lietuviais M.Kaiserį aplankė nušvitimas: jeigu didriestainių Lietuvoje nėra, jie jų gali pasigaminti patys!
Lietuviai Menachemo draugai į šią idėją pažiūrėjo labai atsakingai ir mieste iškabino plakatus, kviečiančius į pirmą didriestainių vakarėlį.
Vietinis restoranas jiems net užleido virtuvę, bet vakarėlio organizatoriams iškilo viena problema – niekas nemokėjo šio skanėsto ruošti.
„Didriestainių gamybos procesas atrodė gąsdinantis“, – tvirtino M.Kaiseris, apie savo patirtį papasakojęs portalui PRI.
Iš pradžių ne viskas buvo sklandu: didriestainių tešla gerai neiškilo. Jie išėjo plokšti, panašūs į blynus su skyle.
Vis dėlto vakarėlis pavyko. Į jį susirinko šimtai žmonių, tarp jų – JAV ambasados diplomatai ir Lietuvos garsenybės.
Didriestainių gaminimo vakarėlius M.Kaiseris rengė visus metus, kol mokėsi Vilniuje. Grįžęs į JAV jis savo didriestainių populiarinimo nuotykius aprašė portale „Tablet Magazine“.
Vėliau M.Kaiseris pradėjo dirbti su kitais projektais, o jo draugė Elena Narbutaitė toliau tobulino didriestainių gamybos įgūdžius Vilniuje. Dabar jos kepiniais galima pasimėgauti kiekvieną sekmadienį Vilniaus kavinėje „Café de Paris“.
Šiuo metu Vilniuje prasidėjo tikras didriestainių renesansas.
Praėjusį gruodį Halės turguje buvo atidaryta didriestainiais prekiaujanti kavinė, šiemet jų galima užtikti ir Žydų kultūros centre įsikūrusioje kavinėje. Planuojama atidaryti dar vieną didriestainių užeigą.
Tačiau ar viskas prasidėjo nuo M.Kaiserio didriestainių vakarėlio? Kai portalui PRI straipsnį rengusi Alina Simonė to paklausė Nomedos Kuodienės, atidariusios didriestainiais prekiaujančią kavinę, ši nusijuokė: „Ne, manęs į tą vakarėlį nekvietė.“
Nomeda didriestainius atrado kelionės į Niujorką metu, lankydama gimines.
E.Narbutaitė mano, kad šių kepinių populiarėjimas Lietuvoje nėra sutapimas: „Kartais idėjos tiesiog sklando ore, ar ne?“
Tiesiog atėjo tinkamas metas didriestainiams sugrįžti į Vilnių. Tik dabar juos gamina lietuviai, net neturintys žydiškų šaknų.
O M.Kaiseris, kuris šią vasarą ketina grįžti į Lietuvą, džiaugiasi, kad jo svajonė kasdien mėgautis didriestainiais Vilniuje pagaliau tapo realybe.
Parengė Giedrė Balčiūtė
