Tačiau griežto pasninko šiais laikais laikosi netgi retas tikintysis. Nuostatos atsisakyti mėsos, kiaušinių ir pieno produktų labiau paisoma per Kūčias.
Visiškai kitaip buvo prieš tris ar penkis šimtus metų. Mūsų protėviai tuo metu taip uoliai laikėsi pasninko, kad bet kas, viešai išsitraukęs sūrio, rizikavo gauti per nosį.
Baisiausias pasninkas – Lietuvoje
Archeologas, gastronominio paveldo tyrinėtojas, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto docentas, daktaras Rimvydas Laužikas pasakojo, kad prieš kelis šimtmečius lietuviškas ir lenkiškas pasninkas garsėjo visoje Europoje.
XVI–XVIII amžiuje net buvo priežodis, kad nėra baisesnio pasninko nei tuose kraštuose.
„Tuo metu, ypač po reformacijos, daugelis Europos tautų išsikovojo teisę per pasninką valgyti pieno produktus. O pas mus pasninko metu viešai išsitraukęs sūrį galėjai būti net sumuštas, kaip tai vos nenutiko evangelikui reformatui Boguslavui Radvilai“, – pasakojo mokslininkas.
Pasninko idėja kilo Viduržemio jūros regione. Bet Italijoje, Ispanijoje ar Portugalijoje, kur buvo gausu kvietinės duonos, jūros gėrybių, aliejaus, atsisakyti gyvūninės kilmės produktų buvo nesunku. O štai mūsų kraštuose laikytis pasninko buvo tikras iššūkis.
„Šiauriečiai turėjo savų „išlygų“. Tradiciškai „jūros gėrybėmis“ buvo laikomi ir kai kurie vandens gyvūnai – bebrai, ruoniai. Turtingieji galėjo valgyti prašmatnių žuvies patiekalų. Bet neturtėliai atsidurdavo beveik ant bado ribos“, – pastebėjo R.Laužikas.
Gamino ir „pasninko spirgus“
Tai, kaip mūsų protėviai, per adventą negalėdavę vartoti gyvūninės kilmės produktų, sukdavosi iš padėties, galime matyti ir dabar, pažvelgę į tradicinius Kūčių patiekalus.
Vienas jų – cibulynė, gaminama iš vienos pakepintos silkės, kuri tekdavo visai šeimai, nes daugiau nusipirkti buvo brangu.
Silkė būdavo užpilama vandeniu, kuriam atiduodavo savo skonį. Į tą vandenį pripjaustydavo svogūnų ir visa tai valgydavo su duona ar bulvėmis.
Pieną mūsų protėviai, anot dr. R.Laužiko, knygos „Istorinė Lietuvos virtuvė. Maistas ir gėrimai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“ autoriaus, išmaniai sugalvojo pakeisti aguonų pienu.
Turtinguose namuose vietoj įprasto pieno būdavo naudojamas dar ir migdolų pienas. Buvo žinomi iš kvietinės duonos pagaminti „pasninko spirgai“.
Bene tipiškiausias diduomenės pasninko patiekalas galėtų būti įvairiais būdais pagaminta žuvis. O apie tai, kaip maitindavosi lietuviai būrai, galima sužinoti ir paskaičius Kristijono Donelaičio „Metus“.
Patyrinėjęs šią poemą istorikas dr. R.Laužikas parinko ir savo tinklaraštyje „Lietuvos kulinarinis paveldas„ pateikė keletą patiekalų receptų, artimiausių tiems, kurie paminėti K.Donelaičio kūrinyje.
Dalis jų puikiai tinkami arba lengvai pritaikomi advento laikotarpiui. Pabandykite jų pasigaminti.
Mišrių miltų „viso grūdo“ duona
Reikės:
Apie 0,5 kg rupių ruginių miltų
0,3 kg rupių miežinių miltų
Keleto valgomųjų šaukštų medaus
Žiupsnio druskos
Puodelio kokybiško, nepasterizuoto alaus ir vandens
Iš šių sudedamųjų dalių užminkoma prie rankų nelimpanti tešla ir paliekama rauginti. Rauginimo laikas priklauso nuo patalpos šiltumo ir trunka maždaug vieną parą. Paskui formuojamas duonos kepaliukas ir kepamas krosnyje.
Barščiai su grybais
Tradiciniai barščiai verdami ne vandenyje, o specialiai iš ruginių miltų paruoštoje „rūgštelėje“.
Sriubai išvirti reikės:
Apie 1,5 litro rūgštelės
2 saujų pjaustytų burokų
Rūgštynių
Barščių ar kitų valgomų lapų
Vienos nedidelės ropės arba pastarnoko
Keleto džiovintų grybų
Rūkytų lašinių odelės
Žirnių šiupinys su grybais
Sudedamosios dalys:
Apie 0,3 kg žirnių
0,2 kg pupų (ankštinius prieš verdant išmirkyti vandenyje)
0,2 kg miežinių kruopų, keleto džiovintų grybų
Iš šių produktų išverdama košė, kuri prieš tiekiant į stalą užliejama rūkytų lašinių spirgais.
Avižų kisielius
Reikės:
Apie 1,5 litro vandens
0,4 kg rupiai maltų avižinių miltų
Žiupsnio druskos
Kriaukšlelės sudžiūvusios duonos
Miltai gerai išmaišomi šiltame vandenyje, įberiama druskos, įmetama duonos plutelė ir rauginama. Rauginimo laikas priklauso nuo patalpos šiltumo ir trunka maždaug vieną parą.
Paskui skystis nukošiamas ir trumpai pakaitinamas, kad sutirštėtų. Tirštas kisielius valgomas, o ne geriamas.
Tikslas – dvasiškai apsivalyti
Pasidomėjus, ar pasninkavimas prieš saulėgrįžą nėra dar iš ikikrikščioniškųjų laikų atėjusi tradicija, dr. R.Laužikas siūlė nesupriešinti dviejų kultūrinių tradicijų – pagonybės ir krikščionybės.
„Kultūra yra gyva ir besikeičianti tradicija, kur vienas etapas natūraliai išauga iš kito. Taip kultūra yra vis papildoma, ji vis plečiasi ir auga. Krikščionybė yra natūraliai perėmusi daug ikikrikščioniškosios kultūros elementų.
Todėl šiais laikais bandyti juos vėl atplėšti, ieškoti kažkokio grynumo nėra prasmės, netikslinga bandyti papročiuose atsekti, kas yra grynai pagoniška ar grynai krikščioniška“, – aiškino docentas.
Nors krikščionybė daug elementų perėmė iš pagonybės, tačiau dabar adventas vienareikšmiškai suprantamas kaip krikščioniškas laikotarpis, kurio prasmė – dvasiškai apsivalyti, atsisakant prabangos.
Kažkada mėsos, pieno produktai laikyti vienais prabangiausių. Todėl per adventą rekomenduota jų atsisakyti.
