Vienų šaltinių teigimu, ši silkė pirmąkart valgytojams buvo patiekta 1918-ųjų, kitų – 1919-ųjų išvakarėse. Tačiau sutinkama, kad tai nutiko metų sandūroje. Gal todėl Rusijoje ši silkė iki šiol laikoma pagrindiniu naujametiniu valgiu.
Jo autorius – pirklys Anastasijus Bogomilovas, populiarių smuklių Maskvoje ir Tverėje savininkas.
Porevoliuciniais metais jo smuklių lankytojai dažnai prisigerdavo, pradėdavo ginčytis, o tuomet paleisdavo kumščius. Nuo to kentėjo A.Bogomilovo smuklės: duždavo indai ir langai, lūždavo baldai ir durys.
Ir štai Anastasijus su savo virėju Aristarchu Prokovcevu sumanė sukurti patiekalą, kuris būtų ne tik skani ir soti užkanda, bet ir vienytų liaudį.
Jie paėmė silkės, kurią labai mėgo darbininkai, bulvių, kurie simbolizavo valstiečius, burokėlių, kurie simbolizavo bolševikų vėliavos spalvą, prancūziško provansalio padažo, kitaip – majonezo, kuris veikiausiai simbolizavo Prancūzijos revoliuciją, ir viską gražiai sudėliojo lėkštėje.
Susiję straipsniai
Teigiama, kad šios salotos tapo tikromis taikdarėmis: skaniai užkandę smuklių lankytojai tiek daug nebeprisigerdavo ir neprikrėsdavo eibių.
Pagal to meto revoliucines madas salotos buvo pavadintos taip: „Šovinizmui ir nuosmūkiui – boikotas ir atskirtis“ („Шовинизму и Упадку – Бойкот и Анафема“) – pirmosios žodžių raidės sudarė žodį „šuba“ – išvertus iš rusų kalbos, tai reiškia kailinius. Štai todėl šiam patiekalui ir prilipo silkės po kailiniais pavadinimas!
Šiandien yra gausybė šio patiekalo variantų, bet visų jų esmė – silkė su virtomis daržovėmis ir majonezu.