Žinoma etnologė Gražina Kadžytė pasakojo, kad po griežto pasninko žmonės susėdavo už itin gausiai vaišėmis nukrauto Kalėdų stalo. Ant jo netrūkdavo ir mėsiškų, ir žuvies patiekalų, ir saldumynų.
Pasiklausius pasakojimų apie senovinį Kalėdų stalą pasidaro aišku, kad jis nelabai skirdavosi nuo dabartinio. Dabar skiriasi nebent pasiruošimui skirtas laikas. Juk kadaise Kalėdoms buvo ruošiamasi kelias dienas, o dabar daug ko galima nusipirkti prekybos centruose.
Ypatingasis mėsos tortas
G.Kadžytė pasakojo, kad Kalėdų stalas gerokai skirdavosi nuo Kūčių.
„Per vieną naktį viskas pasikeičia – Kalėdų rytą pasninko patiekalus keičia mėsa. Ant Kalėdų stalo dėdavo ir šerno kumpį, ir miške spąstais sugautą zuikį, ir putpeles, kurių dabar nebegalima medžioti. Taip pat dėdavo naminę paukštieną: antieną, žąsieną ar vištieną“, – vardijo etnologė.
G.Kadžytė sakė, kad lietuviai visada mėgo skilandžius ir apskritai kiaulienos patiekalus.
„Prieš Kalėdas būdavo skerstuvės, o per šventes pagamindavo labai daug greitai suvartojamų kiaulienos patiekalų. Pavyzdžiui, iš kepenėlių ruošti įvairiausi apkepai, paštetai. Gausiai vartota ir kitokių mėsos subproduktų, gaminti lengvi mėsos vyniotiniai“, – pasakojo G.Kadžytė.
Pagrindinė Kalėdų stalo puošmena buvo mėsos tortas – taip anksčiau vaikai vadindavo šaltieną, be kurios mūsų protėviai neįsivaizduodavo švenčių stalo.
„Kalėdoms ją ypatingai išpuošdavo: ant dubens dugno pildavo skaidraus sultinio. Kai sustingdavo drebučiai, ant jų sudėliodavo raštus iš žvaigždutėmis raižytų morkų griežinėlių, petražolių lapų, žirnelių. Visa tai sustingdydavo, o svečiui atėjus šaltieną išversdavo į dubenį puošniąja puse aukštyn“, – aiškino G.Kadžytė.
Panašiai šeimininkės puošdavo ir liežuvį. O kepenų paštetą ornamentuodavo riešutų branduoliais ir džiovintų grybų skiltelėmis.
Ypatingu stalo patiekalu tapdavo iš šonkaulių sukomponuotas mėsos kelmas, kurio vidurį sumanios šeimininkės užpildydavo malta arba kapota mėsa.
Silkė – kitos žuvies pakaitalas
Šiais laikais žiemos švenčių stalas daug kam sunkiai įsivaizduojamas be žuvies, ypač silkės.
Anuomet ant Kalėdų stalo taip pat nestigdavo žuvies, ypač pačių susigautos.
Ant šventinio stalo būdavo padedamas karpis drebučiuose. Tokį galite pasiruošti ir jūs. Karpio drebučiuose ir kitų senovinių šventinių patiekalų receptus galima rasti specialioje Kalėdų svetainėje www.kaledos.borjomi.lt.
Taip pat ant Kalėdų stalo padėdavo piene, grietinėlėje ar baltuose padažuose patroškintą vėgėlę.
O silkė ant lietuvių šventinio stalo atsirado palyginti vėlai – tik XIX amžiuje, kai Lietuvą prijungus prie Rusijos imperijos buvo suvalstybinti vandens telkiniai ir nebeleista juose laisvai žvejoti, todėl žuvį tekdavo pirkti. O parduodavo dažniausiai silkę.
Bulvių nedėdavo
Bulvių ant senojo Kalėdų stalo nedėdavo. Mėsą pagardindavo krienais ar specialiai sumaišytais padažais. Užkąsdavo šventine plikyta duona, ragaišiu ar baltu pyragu. Kadangi anuomet žiemą šviežių daržovių nebūdavo, šeimininkės raudonąją mišrainę maišydavo iš paraugintų raudonųjų burokėlių, agurkų, morkų, pupelių ir svogūnų. Grietinės nenaudodavo – pildavo sėmenų aliejų.
Ant stalo dėdavo ir spanguolėmis papuoštų raugintų kopūstų arba želatinoje sustingdytas daržovių mozaikas, raugintų grybų ar svogūnais pabarstytų raugintų agurkų.
Vyrams – su medumi kaitintas alus
Kalėdos neapsieidavo ir be saldumynų. Ant kalėdinio stalo atsirasdavo iš saldaturgių parsineštų gardėsių, neretai ir egzotiškų: cinamono, maricipanų, mandarinų.
„Nereikia stebėtis, kad jau ant senovinio Kalėdų stalo būdavo daug atvežtinių prieskonių ir skanumynų. Žmonės visada žvalgėsi po pasaulį ir, jeigu turėjo galimybę ką nors iš kitų kraštų pritaikyti pas save, tai ir pasiskolindavo“, – paaiškino G.Kadžytė.
Kalėdų stalas buvo sunkiai įsivaizduojamas be aguonų vyniotinio, į kurį krypdavo visų akys, ir be cukrumi barstytų mielinių pyragų.
Vaikų džiaugsmui būdavo paruošiami sausainiai – žvėrelių žvaigždučių formos. Juos ir ant stalo dėdavo, ir ant eglutės kabindavo. Kepiniai būdavo gardinami ir riešutais, ir pirktiniais prieskoniais: cinamonais, maricipanais.
Ant Kalėdų stalo netrūkdavo ir miško bei laukų gėrybių. Per šventes visada būdavo spanguolių kisieliaus, aguonpienio ar pasaldinto vandens.
Šeimininkės šventės išvirdavo ir džiovintų vaisių kompoto, o vyrai mėgavosi su medumi kaitintu alumi.
Virš stalo kabindavo eglutę
Kaip ir dabar, taip ir anksčiau, žmonės rūpindavosi ne tik tuo, kas bus padėta ant švenčių stalo, bet ir jo papuošimu.
Per Kūčias stalas būdavo užtiesiamas visiškai balta staltiese, naudojama tik kartą per metus ir tik tai progai. O per Kalėdas ant stalo būdavo dengiamos ne tik baltos, bet ir įvairių spalvų raštais margintos staltiesės. Dvaruose jos būdavo pasiūtos ir iš užsienio parsivežtų prabangesnių medžiagų, pavyzdžiui, brokato.
Etnologė pasakojo, kad žmonės mokėjo gana išradingai ir gražiai papuošti šventinį stalą. Iš ruginių šiaudų pagamindavo puikius liktorius, kuriuos dabar vadiname sodais. Kartais virš stalo pakabindavo ir nedidelį papuoštą kadagį ar eglutę.
Patį stalą padabindavo pabarstydami jį riešutais, raudonšoniais obuoliais arba dailiai išdėliotais keptais meduoliais arba figūriniais sausainukais. Neretai ant stalo pastatydavo ir keptą kalėdinę eglutę, panašią į ir dabar populiarų kepinį – skruzdėlyną.
Prie stalo ilgai nesėdėdavo
Dabar Kalėdos yra tarsi neatsiejamos nuo artimųjų ir draugų laikymo. Tai metas, kai, atrodytų, visi važiuoja pas visus.
Panašiai būta ir anksčiau. Anot G.Kadžytės, mūsų protėviai prie stalo ilgai nesėdėdavo. Anuomet per Kalėdas buvo įprasta lankyti gimines, draugus ir kaimynus.
