Rusai įsitikinę, kad tortas pirmą kartą buvo iškeptas Maskvoje, minint pergalės prieš Napoleoną šimtmetį, o štai italai populiarųjį tortą sieja su neapoliečių kulinarijos istorija. Visgi nežinant tikrosios kilmės, šis desertas dažniausiai priskiriamas prie prancūziškų patiekalų.
O kaip yra iš tikrųjų, kuri tauta pirmoji sugalvojo „Napoleono“ receptą?
„Napoleono“ tortas – anksčiau keptų pyragaičių atmaina?
Kremu perteptas sluoksniuotos tešlos pyragas Prancūzijoje vadinamas „Mille-feuille“ (liet. tūkstantis sluoksnių). Prancūzas Francois Pierre de La Varenne „Tūkstančio sluoksnių“ tortą aprašė savo knygoje „Prancūziška virtuvė“ dar 1651 m. Šimtmečiu vėliau žinoma aristokratijos virėja Marie-Antoine Careme apibūdino „Mille-feuille“ pyragą kaip „senovinį patiekalą“.
Kai kurie kulinarijos istorikai teigia, kad prancūzų hermetiško maisto koservavimo išradėjas ir konditeris Nicolas Appertas buvo ne tik konservų sumanytojas, tačiau atsimenamas ir kaip „Napoleono“ pyragaičio kūrėjas. Kurdamas jį, prancūzas pasinaudojo savo tėvo, garsaus kulinaro, patarimu: „Viskas, kas nauja – tai seni užmiršti dalykai“.
Nicolas pyragaitį sukūrė labai paprastai: paėmė senovinio karališko pyrago, vadinamo „La galette des Rois“, sluoksniuotos tešlos lakštus, pagardintus konjaku, pertepė juos virtu kremu, supjaustė trikampiais, kurie priminė Napoleono Bonaparto kepurę, ir šiuos trupiniais papuoštus pyragaičius pavadino „Napoleonu“.
Pyragaičių pagrindinių sudedamųjų dalių – tešlos ir kremo – receptai buvo užrašyti dar Liudviko XIV laikais (du šimtus metų iki Napoleono Bonaparto), todėl, kulinarijos istorijos tyrinėtojų duomenimis, iš tikrųjų „Napoleonas“ neturi nieko bendro su imperatoriumi. Tortas, kaip tešlos ir kremo junginys, kulinarijos istorijoje „Napoleono“ vardą gavo tik tada, kai N. Appertas sugalvojo savo pyragaičius.
Taigi, jo “Napoleono“ pyragaičiai yra sumažinta trapaus kreminio deserto „Mille-feuille“ atmaina. Šiandien „Napoleono“ tortas vienas skaniausių pyragų ne tik šioje šalyje, bet ir visame pasaulyje.
Rusai teigia: „Napoleonas“ – mūsų nacionalinis tortas“
Jeigu kada nors sėdėjote prie rusiško šventinio stalo, jus neabejotinai turėjo pavaišinti šalyje daug kur gaminamu „Napoleono“ tortu. Prieš daugelį metų torto receptas buvo pasisavintas, priimtas ir visiškai nacionalizuotas rusų tautos, todėl šioje šalyje kartais vadinamas jau nebe tortu, o tik „Napoleono“ pyragu.
Vis dėlto, rusai yra sugalvoję garsiojo torto kilmės istoriją, kuri susijusi su pačiu Prancūzijos imperatoriumi N. Bonapartu. Jų teigimu, pirmą kartą „Napoleonas“ buvo iškeptas 1912 m., kai Maskva ruošėsi iškilmingai ir garbingai savo tautos šventei – Šimtmečio jubiliejui, siekdami paminėti 100 metų sukaktį, kai iš Rusijos sostinės buvo išvytas N. Bonapartas.
Specialiai šiai didingai progai buvo sukurta daugybė visiškai naujų ir dar niekada neragautų patiekalų, tarp jų – naujas sluoksniuotas tortas. Jis buvo trikampio formos, todėl rusai greitai įžvelgė kylančią užuominą į Prancūzijos imperatoriaus skrybėlę. Neilgai trukus kepinys buvo pramintas „Napoleono“ vardu.
Iki šių dienų „Napoleonas“ išliko vienas iš populiariausių tortų Rusijoje ir posovietinėse šalyse. Paprastai jį sudaro daugiau sluoksnių, nei prancūziškąjį „Mille-fuille“.
„Napoleonas“ – dar iš senųjų neapoliečių laikų
Karštakošiai italai įsitikinę: garsiojo deserto kilmė nesusijusi su Prancūzijos imperatoriumi Napoleonu, o jo šaknys siejasi su Italijos kulinarijos istorija. Jų teigimu, originalus deserto pavadinimas kilęs iš prancūziško termino „Neapolitan“, apibūdinančio Italijos miestą Neapolį, kur gaminti sluoksniuotus pyragus ir kepinius jau prieš daug amžių buvo įprasta.
Italų nuomone, „Napoleono“ tortas skoniu puikiai atspindi ir paaiškina savo senovės kilmę, nes neapoliečių virėjai gamindavo kontrastingus patiekalus: saldų skonį derindavo su pikantišku, tvirtą pagrindą su minkštu sluoksniu, o „Napoleono“ atveju – trapų sluoksnį su kreminiu pertepimu.
Itališkoje torto kilmės versijoje nurodoma, kad šis desertas galėjo prarasti savo ryšį su Neapoliu, nes jo pavadinimas labai panašus į Prancūzijos imperatoriaus vardą. Kaip žinia, N. Bonapartas įrašė labai ryškią žymę istorijos knygose, todėl gali būti, kad būtent dėl to jo vardas siejamas su neapoliečių desertu.
Tai kas gi iš tikrųjų sugalvojo skanųjį „Napoleoną“?
Nors aprašytos „Napoleono“ torto kilmės istorijos pasaulyje labiausiai žinomos, nėra jokių rimtų įrodymų, patvirtinančių bent vieną iš daugelio sklandančių teorijų. Vienintelė logiška išvada, kad iš tiesų niekas nežino, kaip populiarusis tortas gavo tokį pavadinimą, todėl lieka kiekvienam asmeniškai nuspręsti, kieno istorija skamba įtikinamiausiai.
Lietuvoje šis skanėstas taip pat labai populiarus ir visų mėgstamas, todėl išbandykite išsikepti „Napoleono“ tortą namuose: ne tik savo skrandį pamaloninsite, bet ir namiškius pradžiuginsite.
Pats tikriausias „Napoleono“ torto receptas
Ingredientai tešlai:
700 g „Kauno Grūdų“ „Ekstra“ kvietinių miltų;
500 g sviesto;
1 kiaušinis;
4 valgomieji šaukštai grietinės;
žiupsnelio druskos.
Ingredientai kremui:
500 g sviesto;
120 g „Kauno Grūdų“ „Ekstra“ kvietinių miltų;
350 g cukraus;
2 kiaušinio tryniai;
1 stiklinė pieno;
4 arbatiniai šaukšteliai vanilinio cukraus.
Gaminimas
Ant medinės lentos paberiame miltus, užbarstome druskos, padarome duobutę, supilame grietinę, įmušame kiaušinį, sudedame atšaldyto sviesto gabaliukus ir kapojame tol, kol nelieka sausų miltų. Tada tešlą suspaudžiame į rutuliuką, pridengiame ir atšaldome. Imame po nedidelį tešlos gabaliuką ir kočiojame plonyčius papločius.
Papločius apipjauname pagal pageidaujamo dydžio formą ir subadome šakute. Skardą išklojame kepimo popieriumi, šiek tiek sudrėkiname vandeniu, dedame paplotį ir kepame iki 170-180 oC temperatūros įkaitintoje orkaitėje, kol gražiai pagelsta. Taip išsikepame visus torto papločius.
Torto kremui skirtą sviestą išlydome, suberiame miltus ir maišant pakaitiname, kol miltai pradeda gelsti. Atskirai užviriname pieną su cukrumi ir plona srovele stipriai maišant supilame į sviestą su miltais. Nuolat maišant truputį pakaitiname, nukeliame nuo ugnies ir atvėsiname. Tada po vieną įmušame kiaušinio trynius, suberiame vanilinį cukrų ir gerai išplakame, kol kremas tortui pasidaro purus.
Atvėsusius torto papločius pertepame paruoštu kremu, truputį paspaudžiame. Galima vieną paplotį pertepti rūgštesne uogiene (pvz. spanguolių). Torto viršų ir kraštus aptepame kremu ir apibarstome trupiniais. Perteptas tortas „Napoleonas“ laikomas per naktį šaldytuve, kad kremas geriau įsigertų į papločius. Skanaus!
