Tokia istorija patikėjau patekusi į panašią situaciją Japonijoje, kai į sojų dubenėlį įsidėjau vasabių (japoniškų krienų) ir mėginau į juos pamirkyti sušiuką. Virėjas apalpti nespėjo, bet stvėrė iš manęs tą dubenėlį lyg būčiau ketinusi paragauti kalio cianido.
Tai nutiko tris „Michelin“ žvaigždutes turinčiame Tokijo restorane „Yoshitake Sushi Ginza“. Jame maistas – šventenybė. Lyg ostija katalikams. Tad mes jiems dažnai atrodome kaip barbarai, nesugebantys deramai įvertinti jų patiekiamo kulinarijos šedevro. Atleiskite, o argi netinka paaštrinti sojų padažo japoniškais krienais? Ne! Tokiame restorane toks veiksmas virėjui gali sukelti mirtiną šoką.
Bet jei įdomu, pradėkime nuo pradžių. Nuo įėjimo, kuris kiekvienam atvykėliui sukelia paniką. Dėl to, kad restorano „Yoshitake Sushi Ginza“ neįmanoma rasti, nes jis įsikūręs biurų dangoraižio 3 aukšte be jokios iškabos lauke. Laimei, mūsų išmanusis taksistas telefonu susisiekė su restoranu ir sugebėjo sustoti tiksliai prieš įėjimą. O ten mūsų jau laukė pasiuntinukas ir palydėjo į maisto šventovę.
Tik nesistebėkite išvydę kamarėlę su 7 vietomis prie baro. Čia ir yra ta šventovė, kurioje tiksliomis valandomis dukart per vakarą patiekiama vakarienė. Pasipuikuosiu: mūsų kelionių organizatorės dėka gauname atskirą(!) keturvietį kambarėlį su asmeniniu virėju. Kaip savo tinklalapyje „Luxeat“ yra rašiusi maisto kritikė Aistė Misevičiūtė (beje, turbūt pirmoji lietuvė, atradusi šį restoraną), čia yra vieta, kurioje vyksta „one man show“ – ne ėdykla, o vieno aktoriaus spektaklis.
Kuklesniame negu skandinaviško minimalizmo stiliaus kambarėlyje iš už užuolaidos pasirodo sunkiai angliškai kalbantis virėjas ir pradeda savo monospektaklį. Minkštais judesiais, lyg šokdamas kokį ritualinį šokį, atsargiai, laikydamas abiem rankomis, padeda dubenėlį. Spektaklis prasideda! Žiūrim, ką turim.
Pradedame nuo jūrų ežio saldžioje kukurūzų piurė. Ežį, tebūnie jis ir jūrinis, įsivaizdavau kitaip negu tą, kurį aptikau dubenėlyje, – jis buvo panašesnis į smulkučių ikrų gumulą negu į dygliuotą padarą. Skanu.
Toliau – švelnus aštuonkojis. Iš virtuvės šefas san (tą „san“ reikia pridėti, jei nori parodyti pagarbą) atsineša kokio pusmetrio ilgio aštuonkojo čiuptuvą (regis, lengvai apvirtą ir apteptą kažkokiu padažu), padeda mums prieš nosį, nupjauna pirmą riekelę ir išmeta, tada po dvi riekeles įdeda į lėkštutę su plonai pjaustytu agurku ir vasabiais, kuriuos irgi čia pat akimirksniu sutarkuoja. Skanu.
Vėliau – jūrinė sraigė. Baisoka. Tai ne mums įprasta sraigytė, ropojanti viksvos stiebeliu. Tai kumščio dydžio gleivėtas gyvis, panašus į lietuvišką medžio kempinę, kelerius metus mirkusią kokiame nors kisieliuje. Ir tai reikės valgyti? Reikės, nes virtuvės vadovas, apipjaustęs jos kraštus, įdeda po du kąsnelius į lėkštę ir įdėmiai stebi, kaip mes tai nurysime. Dar prideda po dubenėlį kažkokio gyvio kepenėlių padažo. Na, ką – pamirkai, užsimerki, kramtai, ryji. Ir nieko – gyvas! Netgi pasakau sau – skanu. Šis patiekalas – restorano pasididžiavimas. Angliškai tai vadinama „signature item“. Ko gero, pasiryžčiau tam ir antrąkart.
Toliau – apvirtas tuniukas (arba pelamidė). Lyg ir pažįstamas tunas, tik švelnesnis. Lyg sašimis su šviežutėlių vasabių šaukšteliu. Toliau – kąsnelis kepto ungurio su marinuotais agurkais. Tada – sušių (žalios žuvies ar jūrų gėrybių) paradas. Čia įslenka į kambarį vaikinas, nešinas pintine virtų ryžių, ir virtuvės vadovas pradeda savo šou. Pasirodo, labai svarbu, kad ryžiai būtų tik tokios, o ne kitokios temperatūros – tik iš tokių lipdomi skaniausi sušiai.
Šefas san viena ranka ima gabalėlį ryžių, kita – uždeda žuvį ar kitą gėrybę su trupinėliu vasabių, dar apminko lyg cepeliną, brūkšteli šluotele per viršų padažu ir pagarbiai ištiesia valgytojui. Žalias kalmaras, žalias karšis, žalias liesas tunas, žalias riebus tunas, žalia perpelė, žalia šukutė... Tas žalumas kai kada priverčia sustingti – juk mes nelabai įpratę valgyti žalios silkės ar lydekos – bet merki sušiuką į sojų padažą ir meti į burną. Ir vėl gyvas, ir vėl skanu!
Bet – prisipažinsiu – būtent šiame valgymo etape aš dukart ir paslydau: pirmąkart, kai vos neužmušiau šefo įsidėdama vasabių į sojų padažą, ir antrąkart, kai pamėginau sušius valgyti lazdelėmis, – pasirodo, tai labai nepagarbu, nemandagu, nestilinga. Tokie sušiai, atkeliaujantys tiesiai iš šefo rankų, valgomi rankomis! Kažin ar dar kada nors kur nors pritaikysiu šias žinias, bet, kaip sakoma, žinių ant pečių nenešioji. Tad valgome toliau.
Toliau – ritinėlis su jūrų ežiu, krevete, unguriu, apkeptu tunu, omletu. Desertui – miso (jūrinių dumblių) sriuba. Ir nuolankiai besilankstantis šefas san, laimingas, kad jo svečiams patiko jo delikatesai.
Svečiai tikrai laimingi. Ir sotūs. Ir patenkinti. Kol neprieina savo kambarėlio-inkilėlio durų: po vakarienės pro jas išlįsti gana keblu... Bet, nepaisydama tokio nepatogumo, esu pasiryžusi į akistatą stoti dar daug kartų.