Šiek tiek klaidingai interpretavę mano ketinimus geriausi žmogaus draugai dabar mane pamatę nedraugiškai urzgia, vaikai rūsčiai raukia antakius, o paprašyti pirštais parodyti, kiek jiems metų, atkiša tik vieną pirštą. Vidurinį.
Todėl bandydamas reabilituotis šįsyk aprašysiu kitas lankytojų kategorijas, kurių nenorėčiau matyti savo restorane, jeigu tokį turėčiau.
Beje, būkite ramūs, nei aš jį kada nors planuoju atidaryti, nei tam talento turiu. Todėl pratimas bus perdėm teorinis, tačiau kodėl gi nepasvajojus, juoba kad vis tiek reikia ką nors parašyti savo skilčiai?
Taigi jeigu man būtų leista šalia savo restorano iškabos dar pridėti lentelę, kurioje būtų surašyta, kokie svečiai nelaukiami, toji lentelė, ką ten lentelė, lenta iš didžiosios L, užimtų visą pastato fasadą.
Pirmiausia ten atsirastų tie, kurie pernelyg gerai žino, ko nori. Tai yra tie savo tikrojo pašaukimo neatradę snobai, kurie, užuot saugumo rūsiuose varę vinis į disidentų panages, atsigriebia kvosdami vargšus oficiantus. Sužinoję, ar ruošiant patiekalą nenaudojama gliutenų, GMO, kancerogenų, sojų aliejaus, kokosų pieno, lydyto sviesto ir radioaktyviojo polonio, jie pradeda norimą patiekalą pertvarkyti savaip.
Maždaug: jautienos man nekepkite, tik šiek tiek garuose palaikykite, vietoj bulvės su lupena man verčiau „potatoes Anna“, vietoj špinatų įdėkite šparagų, o kai ruošite bešamelį, vietoj paprasto pieno naudokite migdolų pieną. Tokiems noriu pasakyti – eikite namo ir pasigaminkite savo svajonių patiekalą ten. Viešojo maitinimo įstaiga yra skirta viešai maitinti, o ne viešai tyčiotis iš aptarnaujančio ir virtuvės personalo.
Suprantu, jeigu esate alergiški kai kuriems dalykams, bet nesuprantu, jeigu tiesiog išsidirbinėjate.
Toje pačioje lentoje sau vietelę rastų ir tie, kurie vartydami valgiaraštį klausinėja: „Ar skanu?“ Ne, ponai, tikrai neskanu. Kiekvienas save gerbiantis virtuvės vadovas visuomet pasirūpina, kad valgiaraštyje vietos rastų dviejų tipų patiekalai – tie, kurie skanūs, ir tie, kur neskanūs. Pirmuosius jis įtraukia, kad žmonės turėtų ką valgyti, o antruosius – kad jų niekas nevalgytų.
Dar suprasčiau, jeigu toks interesantas teirautųsi padavėjo: „O ką jūs asmeniškai rinktumėtės?“, bet kai tiesiog bukai domisi, ar skanu, tai pirmas požymis, kad reikia susirūpinti ne skrandžiu, o kitu organu. Taip, tuo, kuris sunaudoja didžiąją dalį energijos ir yra kaukolėje. Tarp plaukų ir gomurio.
Mielai įrašyčiau į nepageidaujamų lankytojų sąrašą tuos, kurie valandą varto valgiaraštį, valandą renkasi, tada užsisakę penkis kartus keičia nurodymus, kol, kai pagaliau suplukusi virtuvė jau džiaugiasi gavusi galutinį užsakymą, staiga vėl apsigalvoja. Mat pamatė kitam stalui nešamą garuojantį stebuklą ir baisiai jo užsimanė. Ir tada, kad neliktų jokių abejonių, puola prie tos garuojančios lėkštės, beda į ją smiliumi ir pareiškia, kad irgi pageidautų to paties.
Ten pat atsirastų ir tie, kurie, net nepradėję ragauti, iškart viską tirštai nubarsto druska ir pipirais. Nesvarbu, kaip stengsiesi, ką gaminsi – prancūziškąjį mėsos kepsnį („chateaubriand“) ar „Coda alla Vaccinara“, toks žmogėnas įsitikinęs, kad viskas bus nepripirinta ir nepridruskinta. Na, paragaukite bent kartą prieš siekdami druskinės. Pagerbkite virėjo triūsą, o gal staiga įvyks stebuklas ir jums patiks tikrasis patiekalo skonis ir spalva, o ne tik sūrus ir aštrus pinčerių kailio spalvos maistas.
Nenorėčiau matyti savo gastronominėje šventovėje tų, kurie per daug žino. Ir ne tik žino, bet ir mielai dalinasi šiomis žiniomis. Paragavę Valensijos paelijos jie puls aiškinti, kad Andalūzijoje ji gaminama kitaip, valandą ginčysis su padavėju, ar į „Osso bucco“ („Smegeninis kaulas“) dedama veršio, ar jaučio kulninė, į kokias taures pilamas rislingas, ką paskutinės vakarienės užsisakė Jėzus ir kitais aktualiais klausimais. Baisiausia, jog tai jie daro taip garsiai, kad visi kiti lankytojai nieko kita ir negirdi.
Nerasiu vietos tiems, kurie tujina mano personalą. Chamai niekur neįdomūs, ypač restorane. Tai, kad esi klientas ir tavo norai mums svarbiausi, visiškai nereiškia, jog gali rėkti: „Mergaite“, stebėtis: „Ką tu čia man atnešei?“, siūlyti: „Gal padaryk truputį pa-prastesnį veidą“ ir t.t. Galima, žinoma, šalia valgiaraščio padėti etiketo vadovėlį ir užsakymą priimti tik klientui atsiskaičius iš to, kas rašoma jo trisdešimt devintajame puslapyje, tačiau galima tiesiog jo neįsileisti.
Grūsčiau lauk tuos, kuriems greta peilio, šaukšto ir šakutės egzistuoja dar ketvirtas nepamainomas stalo įrankis – mobilusis telefonas. Jeigu tyliai tikrina savo statusą feisbuke ir „laikina“ negudrias savo virtualių draugų nuotraukas, dar pusė bėdos. Bet jei visą laiką vien garsiai šneka, – tamstos kelias tiesiai pro duris be teisės sugrįžti. Į mano restoraną žmonės eitų skaniai ir ramiai pavalgyti, o ne telekonferencijose dalyvauti.
O prisitvojusius iki žemės graibymo vyčiau nuo durų brūkliu. Taip, toks klientas yra tikra palaima buhalterijai, nes jam galima ir kiaušinio lukštą įkišti vietoj trumo, kartu už tai paprašyti -niasdešimt eurų. Tačiau girtuokliai, ypač aktyvūs ir besisklaidantys, yra blogiau nei karas, maras ir Lietuvos futbolo federacija kartu paėmus.
Viską suskaičiavus ir paaiškėja, kodėl aš niekada neturėsiu savo restorano. Ogi todėl, kad jis nutrauktų veiklą jau antrą savaitę. Koks restoranas be lankytojų? O beveik visus aš jau kaip ir išbrokavau. Todėl verčiau jau atidarysiu vaikų kavinę arba šunų viešbutį.
