Vėliau atsirado madingi barai, klubai ir restoranai. Būti tokiam – didžiai pavojinga. Papuolęs ant bangos gali susišluoti nemažą pinigą nuo mados besigviešiančių piliečių, tačiau mada permaininga, žiū, pasibaigė sezonas, ir visa madingoji minia jau nugužėjo naujų įspūdžių ieškoti į naują vietą. Ir tau belieka pavydžiai smaksoti ant savo įstaigos slenksčio ir griežti dantimis matant, kaip eurai keliauja į konkurento kišenę. Labiau patyrę šio verslo atstovai jau atidarydami naują vietą numano, kad geriausiu atveju viršūnėje ji išbus kokius trejetą metelių, tada ją uždaro, kosmetiškai aptvarko ir vėl atidaro su nauja koncepcija ir pavadinimu. Ir vėl būna madingi iš naujo.
Tačiau pastaruoju metu atsirado ir madingų įrašų meniu. Tiek madingų, kad juos surasi kone kiekvienoje „knaipėje“. Tai nėra blogai tokia madinga dieta besimaitinantiems lankytojams, tačiau žudo restoranų individualumą ir verčia klausti: o tai kuo jūs skiriatės?
Taigi, mano madingų, tačiau bepradedančių nusibosti patiekalų penketukas.
Mėsainiai. Kadaise šiai kategorijai išdidžiai atstovavo tik „McDonald‘s“. O visi sveikuoliai ir startuoliai žinojo, kad mėsainis yra didžiai nesveikas dalykas, valgytinas tik sadistinių pagirių proga, kai organizmui norisi save nubausti už vakarykščius nuotykius dar baisesniais potyriais. Tačiau pamažu pas mus pradėjo keliauti iš Vakarų atklydusi mėsainių mada, kur ir jautiena aukščiausios kokybės, ir majonezas rankų darbo, būtinai su čipotliais arba vasabiais, ir daržovės viena už kitą skalsesnės, o bandelė – irgi čia vietoje kepta „brioche“. Mėsainius į meniu įtraukė netgi picerijos – tokia ši mada pasirodė gaji, todėl žmogui, kuris priklauso slaptai organizacijai, prisiekusiai maitintis tik mėsainiais, negresia pažeisti tokios organizacijos įstatų.
Kokia bėda? Jokios. Tačiau kai mėsainiai atsiranda pigiausių tinklinių valgydintuvių meniu, gali lažintis, kad geriausios kokybės jautiena tyliai bus pakeista permaltomis atliekomis, majonezas bus pilamas iš šešialitrių plastiko talpyklų, pomidorai bus plastmasiniai, o agurkai – plastikiniai. Ir taip mėsainių reputacija vėl ims prastėti. Kita bėda, išskyrus gal porą vietelių, šefų fantazija išrandant mėsainius iš naujo gana ribota: pora bazinių variacijų, ir viskas. Jeigu jau plėtojame temą, tai plėskime jos ribas tol, kol iš mėsainio liks tik pavadinimas ir mėsa.
Austrės. Kažkada visišku dekadansu atsidavęs jūros stebuklas nūnai virto kone kiekviename bare prieinamu užkandžiu. Galintys sau tai leisti žmonės (beje, austrės, ko gero, dabar ir už kalafiorus pigesnės) gali ryti jas tuzinais, o po to skųstis baltymų atakomis ir gydytis išbėrimus tepaliukais.
Kokia bėda? Kai kone privalomu baro atributu tampa austrės, jų kokybė tampa labai antrine problema. Ir tada klojasi į dubenis geldutės, iš kurių liūdno kvapo ir išvaizdos atrodo, kad jas ne iš Bretanės pajūrio, o kokios Suvalkijos kūdros traukė. Analogiškas jų ir skonis. Ir potyriai skrandyje, kurie valiūkiškai praneša, kad baltymų ataka bus pati maloniausia bėda.
Ir fantazijos vėlgi trūksta. Marinatą joms galima išgalvoti bet kokį, nuo mangų iki vasabių ir „Ponzu“ želės, tačiau dažniausiai apsiribojama actu pakrapytais svogūnais. Ir tai, kad jas galima įvairiausiais būdais kepti, prisimena toli gražu ne kiekvienas.
Žandai. Prieš kelerius metus atradome, kad skerdienoje yra ne tik išpjovos, bet ir kietesnių, tačiau ne mažiau gardžių gabalėlių. Tik juos reikia kantriai, lėtai ir užsispyrusiai troškinti. Ir greičiausiai kelią nuo teorinio atradimo iki lėkštės nukeliavo jaučių arba veršių žandai.
Tiesą sakant, anoks tai atradimas – senoji vargo virtuvė gyvulį suvartodavo nuo šnipo iki kanopų, tačiau nesipiktinkime dar kartą sužinoję, kad nauja yra tik užmiršta sena.
Kokia bėda? Jokios, nes lėtai troškinta žandų „uogienė“ („confit“) yra tikrai gardus patiekalas, bet norisi šefus pabaksnoti ir į kitas skerdienos atliekas. Nors, antra vertus, turguje paprašius jaučių uodegų moteriškės draugiškai klausia, kokia mano šuniuko veislė. O kai pasakau, kad pats valgysiu, žiūri su užuojauta. Arba žarnokai. Kokių nuostabių dalykų iš jų padaro prancūzai ir italai. Arba kiaulių kojos – juk jas galima ne tik įkišti pusgirčiam alaus prisiplempusiam diedui. Iš jų galima kurti įmantrius įdarytus stebuklus. Žodžiu, kodėl tik žandai, klausiu aš, a?
Burokėliai. Čia didžiausią akmenį galima įridenti į Jamie Oliverio daržą. Nuo pat pirmųjų savo knygų ėmęsis tvarkyti prastą burokėlių reputaciją jis akivaizdžiai persistengė. Ir toji mada atsirito iki mūsų. Burokėliai dabar troškinami, kepami, verdami, malami, pjaustomi ir pravardžiuojami karpaču. Iš jų daromi kotletai, apkepai, ledai ir kiti desertai.
Tai toli gražu nebeprimena tų laikų, kai burokėlių galėdavai pamatyti tik gedulinguose pietuose kaip vargingą baltosios mišrainės giminaitį, susiporavusį su pupelėmis, o jeigu virėja tikra avantiūristė – dar su silke.
Nūnai ši daržovė užėmė deramą vietą šalia kitų, tad laikas būtų pasikuklinti ir šia vieta nebepiktnaudžiauti. Nes yra kitų gerų žemės gėrybių, kurios laukia nesulaukia savo šlovės akimirkos. Kad ir lapiniai kopūstai, kurie Europos sostinėse taip išvešėjo, kad juos lauk veja taip pat aistringai, kaip ir burokus, o tai reiškia, jog netrukus išpopuliarės ir pas mus.
Viskas, kas organiška, ekologiška ir begliuteniška. Išskyrus žmones, kurie tikrai serga celiakija (lėtine plonosios žarnos liga, kuriai būdingas kviečių baltymo gliuteno arba į jį panašių miežių ir rugių baltymų netoleravimas), visiems kitiems duoti maisto be gliuteno turėtų būti griežtai draudžiama. Kaip ir skelbtis, jog patiekalas yra visiškai biodinamiškas, nematęs nė vienos užterštos molekulės, buvo gamintas draugaujant su visata bei planeta ir jį gaminant nenukentėjo joks augalas ir gyvūnas. Valgis turi būti skanus, o visa kita – tai tik madingi užkeikimai, kurių tvaną laikas bent jau šiek tiek pristabdyti. Kaip ir anksčiau minėtus mėsainius, austres, žandus ir burokus.
Nes laimi tie šefai ir tie restoranai, kurie kuria madą, o ne ją seka.
