Šeima liko Izraelyje
Ambasadoriaus žmona interjero dizainerė Tal ir trys suaugę vaikai – Izraelio armijoje tarnaujantys sūnūs Ofekas, Naveh ir pernai šeimą sukūrusi bei pirmagimio laukianti duktė Elinor liko gyventi Izraelyje, rašo „Lietuvos ryto“ priedas „Gyvenimo būdas“.
Daugelis vyrų, kai juos su žmona skiria didelis atstumas, neretai skundžiasi, kad namie jiems trūksta šeimininkės ir gardžių patiekalų. A.Maimonas alkio Lietuvoje tikrai nejaučia.
Kai vieną vakarą apsilankėme Izraelio ambasadoriaus rezidencijoje, iš virtuvės sklido gundantys kvapai, skambėjo garuojančių puodų ir keptuvių dangčiai. A.Maimonas kaip vijurkas sukiojosi erdvioje virtuvėje, kur gamino įvairius daržovių bei vištienos patiekalus – kitą dieną pas jį turėjo užsukti svečių.
Pastebėjau, kad ambasadorius mėgsta baklažanus, nes iš jų paruošė dviejų rūšių salotas.
Taip pat gardžiai kvepėjo pomidorų padaže su žirneliais troškinęsi vištienos kukuliai.
Virtuvėje – Jemeno tradicijos
Ambasadoriaus protėviai kilę iš Jemeno. Todėl iki šiol šeimoje populiarus iš tos šalies atkeliavęs labai aštrus padažas, vadinamas „skhug“. Jis gaminamas iš pomidorų ir aštrių prieskonių.
Vienas Jemeno virtuvės ypatumų – gausus kvapių ir aštrių prieskonių vartojimas. Dažniausiai naudojami prieskoniai yra kardamonai, kmynai, kalendros, šafranas, ciberžolės, česnakai, šviežios mėtos, aitriosios paprikos.
Jemeno patiekalai yra neriebūs. Jiems gaminti naudojami augaliniai aliejai ir lydytas sviestas. Iš daržovių populiariausi yra baklažanai, valgomosios ybiškės, pomidorai.
Kulinarinės žinios ir išsiugdytas pomėgis šeimininkauti ambasadoriui praverčia kasdienybėje. Tačiau iki diplomatinių mokslų studijų apie maisto gamybą jis nieko neišmanė. Netgi omleto nemokėjo išsikepti. A.Maimono šeimoje maistą gamindavo mama.
„Jemene berniukai ir vyrai išlepinti. Jie valgo, ilsisi, o moterys užsiima namų ruoša, kulinarija“, – pasakojo vyresnį ir jaunesnį brolius turintis ambasadorius.
Po ilgos tarnybos kariuomenėje, būdamas 28-erių, jis sumanė studijuoti. Išsinuomojęs butą, ėmė sukti galvą, kaip pasigaminti maisto. Paskambinęs mamai ėmė klausinėti, kaip ji ruošia vieną ar kitą patiekalą. Nė nepajuto, kaip pasidavė kulinarijos vilionėms.
Net ir sukūręs šeimą įpročio sukiotis virtuvėje jis nepamiršo.
Izraelio virtuvė – skirtingų kultūrų lydinys
A.Maimonas tikino – Izraelio virtuvę sunku įsprausti į siaurą kategoriją.
Į Pažadėtąją žemę iš įvairiausių pasaulio kampelių susirinkę žydai atsivežė išskirtines, šeimose iš kartos į kartą perduodamas tradicijas.
Izraelio virtuvė – tikras skirtingų kultūrų lydinys. Išskirtinumo suteikia tik šiam regionui būdingų sudedamųjų dalių įvairovė, šviežia vietos produkcija – daržovės, alyvuogių aliejus, sūriai, žuvis, aviena, vynuogių lapai – šviežiai malami ir maišomi prieskonių mišiniai.
Izraelyje gyvena ir nemažai litvakų, kurie irgi turi savitas maisto ruošimo tradicijas. A.Maimonui neteko daug ragauti Rytų Europos žydų patiekalų. Mat Jemeno žydams Rytų regiono virtuvės patiekalai nėra priimtini dėl saldaus skonio. Jo motina Rytų Europos žydų patiekalus pritaikydavo šeimoje įprastam skoniui.
Kai šeima būna kartu, T.Maimon daugiau gamina kasdien, o ambasadorius – per šventes, penktadieniais.
Izraelyje poilsio diena yra šeštadienis. Tad penktadienio vakarais, kai galima ilgiau pavakaroti, ambasadoriaus šeima būdavo įpratusi susirinkti prie stalo. Tradiciškai uždegamos žvakės, sukalbama malda duonai, vyno taurei. Vakarienė susideda iš daugybės patiekalų. Tai būna puiki proga pabendrauti.
Kariškiu buvęs ambasadorius vyriškumą demonstruoja ir ruošdamas valgius – mėgsta paprastus patiekalus, nenaudoja įmantrios puošybos ar specifinių skonių. „Nenoriu, kad įvairūs priedai užgožtų natūralų maisto skonį“, – kalbėjo diplomatas.
Gaminti savo rezidencijos virtuvėje ambasadoriui turėtų būti nemenkas malonumas – pro didžiulius langus jis gali grožėtis Vilniaus vaizdais lyg iš paukščio skrydžio.
Ambasadorius iki šiol laisvalaikiu žaidžia krepšinį, dirbdamas Kanadoje atrado slidinėjimo malonumą ir žvejybą, bet ruošti maistą – svarbiausias pomėgis.
Pamėgo cepelinus su varške ir spurgas
Dabar keliaudamas po Lietuvą ambasadorius patyrė – kiekviename mieste ar miestelyje jaučiama žydų kultūros įtaka.
Ambasadorius valgo košerinį maistą, nors jam svetimoje šalyje laikytis tradicijų nėra paprasta. Jis nevalgo kiaulienos, naudoja atskirus indus mėsai ir pieno produktams.
Ruošiant košerinius patiekalus svarbu, kad tam tikri produktai nebūtų maišomi.
Lietuvoje sunku gauti košerinės mėsos, tačiau atvyksta ekspertai iš Briuselio ir tam tikru būdu paskerdžia gyvulius.
Lankydamasis užsienyje ambasadorius stengiasi susipažinti su tos šalies nacionaline virtuve.
Lietuvoje A.Maimonui patinka šaltibarščiai su bulvėmis, cepelinai su varške, įvairūs silkių patiekalai. Dar vienas malonus atradimas jam buvo Kaune, kai Laisvės alėjoje užsuko į nuo sovietmečio laikų veikiančią legendinę spurginę.
„Mane taip sužavėjo lietuviškų spurgų skonis, kad ten lankiausi kelis kartus. Trakuose teko ragauti skanių kibinų“, – kalbėjo maisto gurmanas.
Į Vilnių atsivežė savo alyvmedžių aliejaus
Patiekalus ambasadorius gamina su nuosavu alyvuogių aliejumi. Jis supilstytas į specialius butelius, kurių etiketėse užfiksuotas po alyvmedžių sodą vaikštantis A.Maimono tėvas.
Atsisveikinęs su karine tarnyba generolas D.Maimonas prieš 13 metų pasodino 770 alyvmedžių. Ambasadorius dažnai sakydavo savo tėvui, kad jis yra čempionas. Mat hebrajiškas žodis „aluch“ turi dvi reikšmes: „vyriausiasis generolas“ ir „čempionas“.
„Aš sakydavau, kad kai mes pagaliau pradėsime spausti aliejų, pavadinsime jį Čempiono aliejumi.“
2010 metų balandį ambasadorius nufotografavo savo tėvą prie alyvmedžių. Tuomet jis jau labai sirgo, o po mėnesio mirė.
Tais pačiais metais buvo nuimtas pirmasis alyvuogių derlius ir išspaustas aliejus, jo susidarė apie 6 tonas. A.Maimonas nusprendė aliejų išpilstyti į butelius.
Ant butelių etikečių buvo užrašytas pavadinimas „Aluch“, buvo išspausdinta alyvmedžių sodintojo nuotrauka, trumpas D.Maimono gyvenimo aprašymas, košerinį produktą reiškiantis ženklelis.
Alyvuogių derlių Maimonų šeima renka kasmet. Atvykdamas dirbti į Lietuvą Amiras atsivežė kelis šimtus košerinio aliejaus butelių. Dalį padovanojo žmonėms, su kuriais susidraugavo.
