Kokius metus visame pasaulyje buvo ramu – visi žinojo, kad šis restoranas yra geriausias. Jau vien dėl tos priežasties, kad vienintelis. Tačiau vėliau, kai jie ėmė stiebtis vienas po kito, natūralu, kad iškilo klausimas – o kuris gi geresnis?
Gerai, sakysime, pirmaisiais metais Paryžiuje tų restoranų buvo nedaug. Kaip ir žmonių, galinčių sau leisti iš aristokratų dvarų atleistų virėjų išradimus. Tačiau jeigu jų tiek, kiek dabar Paryžiuje suskaičiuoja BBC? 40 tūkstančių? Taip gali iš nevilties it Buridano asilas kinkuoti alkana galva tarp tų 40 000 šieno kupetų ir mirti badu. Arba ryžtis maitintis namie. Žodžiu, buvo akivaizdu, kad reikia objektyvaus ir išsamaus atskaitos taško.
Iš pradžių žmonės vadovavosi paskalomis ir draugų įspūdžiais. Vėliau ėmė skaityti, ką tuo klausimu rašo laikraščiai. Dar vėliau padangų gamintojas „Michelin“, norėdamas skatinti gležną automobilizmą ir vyti paryžiečius lauk iš gimtojo miesto, ėmė platinti visos šalies restoranų gidą. Prie to prisidėjo kulinarinės apžvalgos – iš pradžių radijuje, po to televizijoje.
O demokratiškasis internetas tiek išplėtė šią gastronominių vertinimų erdvę, kad joje apskritai gali galvą nusisukti. Ar vadovautis paprasčiausia „TripAdvisor“ programėle, ar įmantresniu „Zagat“ vertinimu, o gal tiesiog pasiskaityti bičiulių vertinimus restoranų puslapiuose socialiniuose tinkluose?
Bet kokiu atveju pirmieji Lietuvoje 30 geriausių restoranų rinkimai, ką tik pasibaigę ir aplaistę „Švyturio“ alaus purslais nugalėtojus, yra tikrai sveikintina iniciatyva.
Pirma, todėl, kad iki tol nieko panašaus niekas nedarė.
Kažkada „Lietuvos ryto“ pradėti Alano Austino vizitai pasistiprinti, po to Andriaus Užkalnio apdalijimai žąsimis arba kituose maisto tinklaraščiuose pateikiami vertinimai yra vieno žmogaus subjektyvi nuomonė.
Vertinga, nepakeičiama, įdomi, tačiau jokiu būdu ne kolektyvinė įvairiausių tipažų, susibūrusių į Gero maisto akademiją, požiūrio išraiška. Antra, žengus pirmąjį žingsnį galima stabtelėti, apsidairyti ir pasižiūrėti, ką kitąmet būtų galima padaryti geriau. O trečia, netgi šis pirmasis blynas jau teikia peno pateikti pirmuosius apibendrinimus.
Ir nuo jų pradėsime. Į akis krinta tai, kad istoriniai vardai, kurie ilgą laiką mums asocijavosi su restoranų kultūros pirmeiviais, galutiniame trisdešimtuke užėmė gana kuklias vietas. „La Provence“ tik 27-as, „Stikliai“ ir „Da Antonio“ rikiuojasi greta trečiojo dešimtuko pradžioje – atitinkamai 22-ojoje ir 21-ojoje vietoje. Ir tik dar vienas ilgaamžis „St.Germain“ užkopė šiek tiek aukščiau, iki 10-osios vietos.
Apie tokias istorines įstaigas kaip „Neringa“ ar „Lokys“ net nešneku: nei jos buvo į pradinį pusšimtį įtrauktos (gal tiesiog pamiršo), nei kas būtų jas prisiminęs balsuodamas. Ar tai reiškia, kad šių restoranų savininkams ir vyriausiesiems virėjams reikia rimtai pasitempti? Nemanau. Tiesiog kaip ir dėl daug ko pasaulyje žmonės amžinai linkę blaškytis tarp konservatyvumo ir polinkio į naujoves. Pats savaime maisto vertinimas pas mus gana naujas dalykas, todėl natūralu, kad jo praktikai ir teoretikai taip pat šiuo metu linksta į naujus dalykus. Ir kiekvienas naujas restoranas avansu sutinkamas katutėmis, o kiekvienas ilgiau esantis senbuvis nurašomas į dinozaurus. Maždaug – viskas ten gerai, bet tiesiog nebejaudina.
Todėl praėjus keleriems metams, kai prie naujų restoranų atidarymo priprasime taip pat kaip ir prie jų uždarymo, imsime šiek tiek labiau vertinti institucines vertybes. Tokias, kurios gal ir nepaišo drąsių potėpių ir nekuria naujų tendencijų, tačiau patikrinta ir stabilia kokybe užtikrina viso žanro gyvastį. Bet tam, kaip sakiau, turi nusistovėti natūrali konservatyvių ir radikalių kritikų pusiausvyra. O ji tikrai nusistovės, tik duokim tam laiko.
O kol kas dominuoja autorinė virtuvė, kol kas dominuoja santūrus „fusion“ – įvairių elementų derinys, kol kas beveik nėra klasikinės etninės virtuvės ir kol kas visiškai dingo ir tik minimalistinius pėdsakus paliko molekulinė gastronomija.
Ir iš čia topteli keli pasiūlymai, kaip kitąmet, o po to aure ir trečiaisiais, ketvirtaisiais, penktaisiais projekto metais padaryti geriau.
Pirma reikėtų tikslesnių kriterijų, pagal kuriuos restoranai įtraukiami į didįjį sąrašą. Gal tai ne mažiau kaip dukart per metus sezoniškai atnaujinamas valgiaraštis. Gal vyno kortos subtilybės, gal dar kas nors, žodžiu, kad būtų aišku, kodėl vieną pavadinimą galima išvysti tarp gausybės kandidatų, o kito vadovas automatiškai žino, kad čia nepapuls, ir dėl to galvos nesuka, nes jo misija visiškai kitokia.
Antra, gal reikėtų apibrėžti, kiek laiko turi veikti restoranas, kad būtų laikomas normaliu pretendentu. Ir ar apskritai reikia tokių ribų. Kad nenutiktų kaip su kone vieninteliu tikru kinų virtuvės atstovu kantonietišku „Yum Cha“, kuris ir spėjo į sąrašą patekti, ir balsų sulaukti, ir sėkmingai būti uždarytas.
Trečia, ar reikia viešinti Gero skonio akademijos narius, ar to vengti, ar tai apskritai nesvarbu. Apie „Michelin“ ekspertų konspiraciją jau anekdotai kuriami, gal mūsų Lietuvoje ir kvailai tai atrodytų, kur kiekvienas pažįsta kiekvieną, tačiau negi mums reikia situacijų, kai su inspekciniu vizitu užsukusiam vertintojui rodomas išskirtinis dėmesys, nes ką gali žinoti, gal tai atsispindės jo baluose?
Ketvirta, kažin ar tikrai reikia, tačiau bent pagalvokime, gal reikia skirtingų kategorijų? Ar tikrai „fine dining“ turi konkuruoti su bistro, ar tikrai „gastropub“ turi lygias galimybes su kepsnių restoranais ir taip toliau? Jokiu būdu nesakau, kad reikia prikurti galybę lentynėlių, į kurias tvarkingai nugultų įstaigos pagal savo valgiaraštį ir profilį, bet kažkokia sistema gal padėtų aiškesniam vertinimui.
Ir penkta, trūkumai pataisomi, klaidos pašalinamos, svarbiausia, kad važiuojame, dabar reikia tik gausybės smulkių dalykų ir vieno didelio – šios iniciatyvos neužmiršti ir nenumarinti.
Geriausi Lietuvos restoranai
1. „Stebuklai“, Vilnius. Virtuvės šefas ir šeimininkas Martynas Praškevičius. „Grill & bar“ restoranas.
2. „Dublis“, Vilnius. Šefas ir šeimininkas Deivydas Praspaliauskas. Braserija ir „fine dining“ restoranas.
3. „Dine“, Vilnius. Šefas ir šeimininkas Egidijus Lapinskas ir Žilvinas Laurinėnas. „Fine dining“ restoranas.
4. „Monai“, Klaipėda. Šefas ir šeimininkas Vytautas Samavičius. Namų restoranas.
5. „Gastronomika“, Vilnius. Šefas ir šeimininkas Liutauras Čeprackas. Degustacinių vakarienių („fine dining“) restoranas.
6. „Momo Grill“, Klaipėda. Šefai ir šeimininkai Vytautas Samavičius ir Valdas Anusevičius. „Grill & bar“ restoranas.
7. „Šturmų Švyturys“, Vilnius, Ventės ragas. Šefas ir šeimininkas Česlovas Žemaitis. Šviežios žuvies restoranas.
8. „IDW Esperanza Resort“, Trakų r. Šefas Mickey Bhoite. Moderni kūrybinė virtuvė.
9. „Sweet Root“, Vilnius. Šefas Justinas Misius. Metų laikų įkvėpta vietinė virtuvė.
10. „Saint Germain“, Vilnius. Šefas Gediminas Švenčionis. Prancūziška virtuvė.
11. „Gaspar’s“, Vilnius. Šefas Gasparas Fernandesas. Moderni virtuvė, įkvėpta Indijos.
12. „Sofa de Pancho“, Vilnius. Šefai Martynas Maciulevičius ir Mantas Dobradziejus. Virtuvė įkvėpta Meksikos.
13. „Boff“, Vilnius. Šefas Mheras Gevorkjanas. Didkepsnių restoranas.
14. „Marche de Provence“, Vilnius. Šefas Linas Barysas. Lietuviška Viduržemio jūros virtuvė.
15. „Monte Pacis“, Kaunas. Šefas Ernestas Viršilas. Viso pasaulio virtuvė.
16. „Uoksas“, Kaunas. Šefas Artūras Naidenka. Naujoji lietuviška virtuvė.
17. „Telegrafas“, Vilnius. Šefas Javieras Lopezas. Moderni europietiška virtuvė.
18. „Meat“, Vilnius. Šefė Indrė Medeliauskaitė. Mėsos restoranas.
19. „Time“, Vilnius. Šefas Andrius Kubilius. Kūrybinė virtuvė.
20. „Imperial“, Vilnius. Šefė Aldona Gečienė. Įkvėpta modernios Amerikos virtuvės su italų ir prancūzų virtuvių prieskoniais.
21. „Da Antonio“, Vilnius. Šefas Dmitrijus Babenka. Moderni itališka virtuvė.
22. „Stikliai“, Vilnius. Šefas Linas Bražinskas. Europietiška virtuvė su lietuviškos virtuvės akcentais.
23. „Dia“, Kaunas. Šefas Algirdas Matačiūnas. Viso pasaulio virtuvė.
24. „Nerija“, Nida. Šefas Jonas Bilotas. Europietiška virtuvė.
25. „Palanga SPA Luxury“, Palanga. Šefas Maksimas Mantorovas.
26. „Bistro 18“, Vilnius. Šefas Saulius Taučius. Europietiška klasika.
27. „La Provence“, Vilnius. Šefas Arūnas Oželis. Viduržemio jūros virtuvė.
28. „Šiaurės jūra“, Vilnius. Šefas Donatas Dabrovolskas. Žuvies ir jūrų gėrybių restoranas.
29. „Brasserie de Verres en Vers“, Vilnius. Šefas Gediminas Andriuškevičius. Prancūziška virtuvė.
30. „Salvete City“, Vilnius, šefas Antonio Serra. Moderni itališka virtuvė.
