Šveicarijoje gimęs Emanuele Filiberto apie senelio nuodėmes su fašistais ir italų neapykantą visai jo giminei nežinojo, kol nepradėjo lankyti mokyklos, rašo „Gyvenimo būdas“.
„Kai buvau vaikas, į mano gimtadienį atvažiuodavo daug žmonių iš Italijos. Jie atvykdavo užsakytais autobusais.
Kartą vieno vairuotojų paklausiau, ar galėčiau važiuoti atgal su jais. Tada mano tėvai ir papasakojo apie mūsų tremtį“, – italų dienraščiui „Libero“ Emanuele Filiberto pasakojo vaikystės išgyvenimus. Ir tai – tik pradžia.
„Mano klasės draugai į mokyklą važiuodavo dviračiu, o aš – limuzinu su asmens sargybiniu. Draugai nulėkdavo savaitgaliui paslidinėti į Italijos Alpes, o aš negalėdavau“, – atviravo princas.
Ir nors daugeliui tai gali atrodyti nieko ypatinga, Emanuele Filiberto prireikė ištisų psichoterapijos metų.
Apie pasivaikščiojimą Romos, Florencijos ar Venecijos gatvėmis svajojęs princas visa tai įgyvendino tik sulaukęs trisdešimties.
2002-aisiais Italijos Parlamentas priėmė Konstitucijos pataisas, panaikinančias draudimą karališkosios Savojiečių dinastijos vyriškosios giminės palikuoniams kelti koją į šalį. Pirmą kartą į Italiją atvykęs Emanuele Filiberto švytėjo iš laimės ir teigė, kad tai – laimingiausia jo gyvenimo diena.
Tremties grandines nusimetęs princas netrukus vienoje gražiausių Romos bažnyčių prie altoriaus nuvedė savo išrinktąją – prancūzų aktorę Clotilde Courau. Ilgainiui jis paliko darbą banke Ženevoje ir stačia galva nėrė į Italijos pramogų verslo pasaulį.
Simpatiškas princas tapo nuolatiniu svečiu Italijos televizijos ir radijo laidose, dalyvavo keliuose realybės šou, kuriuose ne tik šoko ir dainavo, bet ir prieš kameras melžė karves, šlavė gatves, valė kanalizaciją, dirbo kitokius nekarališkus darbus.
Italų dėmesio spindulių lepinamas princas nusifilmavo konservuotų daržovių ir elektroninių cigarečių reklamose, sukūrė savo marškinėlių, džemperių ir saulės akinių kolekciją.
Prieš įkeldamas koją į Italiją raštu pasižadėjęs nereikšti pretenzijų į monarchijos atgaivinimą ir konfiskuotą Savojiečių turtą, princas jėgas išbandė ir politikoje.
„Tai buvo klaida, – pareiškė princas, pabuvęs Italijos krikščionių demokratų ir centro sąjungos gretose. – Nesu nei kairių, nei dešinių pažiūrų, bet norėčiau tikėti mus valdančiais politikais. Man tai pavyksta sunkiai – daugelis jų galvoja tik apie asmeninius interesus, o ne apie šalies gerovę.“
Per dešimtmetį po Italijos saule princas spėjo pasimaudyti šlovės spinduliuose ir pasimurdyti kritikos ir net pašaipų purve.
Dvi dukteris – 12 metų Vittorią ir 9 metų Luisą auginantis princas ilgainiui ėmė trauktis iš televizijos ekranų ir spaudos puslapių. Tik kartkartėmis žurnaluose sušmėžuodavo jo nuotraukos žavių moterų draugijoje.
Neseniai jis prisipažino, kad prieš porą metų jam buvo diagnozuotas nosies pertvaros vėžys. Patyręs dvi operacijas jis vis dažniau susimąstydavo apie tai, kas jam iš tikrųjų teikia laimę. Ir tai nebuvo nei televizijos, nei pramogų, nei politikos pasaulis.
„Pasirodymai televizijoje buvo tam tikra savireklama. Norėjau, kad italai mane pažintų tokį, koks esu iš tiesų. Bet supratau, kad televizija tėra dūmai, o gyvenimas yra kai kas daugiau“, – sakė „royal punk“ (karališkuoju panku) save vadinantis princas.
Nors išsvajotoje Italijoje laimės paieškos princui buvo sunkesnės, nei manė, Emanuele Filiberto meilės šaliai neprarado ir rankų nenuleido. „Ištverti padėjo žmonos meilė ir mudviejų dukros“, – sakė princas.
Pakilimus ir nuopuolius išgyvenęs ir vis dar su vėžiu kovojantis Emanuele Filiberto ne tik suprato, kad gyvenimas – daugiau nei televizijos šou, bet ir kad sėkmė gali slypėti netikėtose vietose.
„Prieš pusę metų dalyvavau viename dideliame renginyje Los Andžele ir pastebėjau, kad gatvėse buvo apstu meksikietišku ir azijietišku maistu prekiaujančių autobusiukų.
Jie buvo gražūs, spalvoti ir labai populiarūs. Aš norėjau šviežių makaronų, bet niekas jais neprekiavo. Tada man ir kilo makaronų ant ratų idėja“, – pasakojo princas.
Jis įsigijo makaronams gaminti tinkantį autobusiuką, nudažė jį Savojiečių dinastijos ir Italijos nacionaline mėlyna spalva, išmargino Italijos trispalve, padabino žymaus italų režisieriaus Federico Fellini citata „Gyvenimas yra magijos ir makaronų derinys“.
Kartu su krikšto sakramentu iš senelio dovanų Venecijos princo titulą gavęs Emanuele Filiberto savo makaronų autobusiuką pavadino „Prince of Venice“ („Venecijos princas“) ir išriedėjo į Kalifornijos gatves.
„Prekiauju ne šiaip bet kokiais spagečiais, bet kokybiškais rankų darbo makaronais, paruoštais su tradiciniais itališkais padažais.
Naudoju tik itališką alyvuogių aliejų ir miltus, o pomidorus, bazilikus ir daržoves perku iš vietos ekologinių ūkių“, – pasakojo princas.
Beje, makaronus jis ruošia ne vienas. Autobusiuko virtuvėje sukasi Los Andžele žinomas virtuvės vadovas italas Mirko Paderno. Anksčiau jis sukiojosi žymių restoranų virtuvės – „Oliviero“ Beverli Hilse, „Officine Brera“ Menų rajone.
Tuo metu princas mieliau sėdi prie vairo arba bendrauja su klientais.
Šviežiais makaronais prekiaujantis paskutinis Italijos princas jau virto Los Andželo fenomenu, apie jį vėl rašo spauda, kviečia televizijos laidos.
„Italų virtuvė yra vargšų virtuvė. Juk makaronams reikia tik miltų, kiaušinių ir vandens. Nereikia prašmatnaus restorano jiems paruošti.
Italijoje geriausias maistas yra tratorijose, gatvėse. Tai ir noriu eksportuoti į Ameriką – geriausias itališkos virtuvės tradicijas ten, kur skaniausia, – gatvėje“, – savo idėją atskleidė Emanuele Filiberto.
Tai, kad maisto autobusiuko idėja yra puiki, princas neabejoja ir matydamas amerikiečių valgymo įpročius.
„Amerikiečiai mėgsta pietauti greitai, tiesiog stovėdami ar ant suoliuko parke. Be to, geruose itališkuose restoranuose makaronų patiekalo kainos sukasi apie 30–35 dolerius (26–31 euras). Aš jiems siūlau ne ką prastesnės kokybės šviežius fetučinius su krevetėmis ir moliuskais arba makaronus su trumais už perpus mažesnę kainą“, – sėkmės paslaptimi dalijosi Emanuele Filiberto.
Sunkiai nustebinamus kaliforniečius princas kokybiškais makaronais ketina maitinti ne tik per pietus ir vakarienę. Jis nori organizuoti vidurnakčio spagečių valgymą ir kitokius išskirtinius renginius, taip pat pristatyti naminius makaronus banketams.
Sėkmės paskatintas princas rugsėjį į Kalifornijos gatves išleis dar vieną „Prince of Venice“ autobusiuką. Tačiau jo užmojai kur kas didesni.
„Noriu sukurti prekės ženklą, kuris taptų neatskiriamu simboliu greitojo maisto – šviežių makaronų gurmanams, – planais dalijosi princas. – Kiekviena didelė idėja užsimezga svajonėse.
Tačiau Europoje, jei turi didelių užmojų, visada atsiranda pavyduolių, kaišiojančių pagalius į ratus. Amerikoje kiekvienas turi galimybę pradėti nuo mažo dalyko ir augti iki begalybės“, – įsitikinęs princas, norintis, kad būtų vertinamas ne dėl paveldėtų titulų, bet dėl to, ką daro.
„Jei Emanuele Filiberto nepavyko tapti Italijos karaliumi, tai bent jau tapo Los Andželo gatvių makaronų princu“, – italų žurnalistai nepraleido progos patraukti per dantį paskutinio savo šalies princo.