Tiesiog vėlų vakarą panūdo jis su antrąja puse išgerti porą kokteilių. Pagrįstai bijodamas susidurti su kokybiško aptarnavimo deficitu jis pasirinko dvi kone geriausias tenykštes vietas. Nenorėdamas daryti joms nei reklamos, nei antireklamos, vardyti nevardysiu, o tik pasakysiu, kad abi jos ne tik maitina ir girdo žmones, bet ir apgyvendina. Ir abi yra maždaug vienodu atstumu viena nuo kitos ir Birutės parko.
Taigi kai jau visi išsiaiškinot, kokios tai vietos, porinsiu, kokia nelaimė. Pasirodo, pirmojoje baras dirba tik iki dvyliktos. O pirmąjį kokteilį mūsų porelė turėjo nelaimės užsisakyti 23:15.
Kadangi gėrė jį kaip žmonės, o ne kupranugariai, neskubėjo, tai antrojo užsimanė tik likus ketvirčiui valandos iki vidurnakčio. O užsisakę išgirdo iš virtuvės ataidintį riksmą: „Tu jiems primink, kad mes dvyliktą užsidarome.“
Rėkė taip įtaigiai, it pati Pelenė, kuri vieną kartą jau sužinojo, ką reiškia, kai vidurnaktį karietos virsta moliūgais, ir nusiteikusi daugiau šio apmaudo nebepatirti.
Įsižeidę dėl tokio atsainumo abu klientai pakilo ir nudrožė į kitą vietą.
Ten, pasirodo, pataikė tuo momentu, kai barmenas rankšluosčiais sausina bokalus ir mintimis jau valosi dantis nakčiai. Todėl padaryti du „Negroni“ sutiko tokia veido išraiška, kuri atsiranda bedančio žmogaus lūpose, kai jis sužino, jog vieną dantį jis vis dėlto turi, bet jį tuoj pat raus lauk.
Gerti kokteilį, kad ir kaip jis kompetentingai padarytas, tačiau paserviruotas su tokia stomatologine išraiška – malonumas menkas.
Todėl mano bičiuliai nutarė šias dvi vietas amžiams įkelti į savo juodąjį sąrašą ir dar kitus pasergėti nuo panašių avantiūrų.
Gebėjimas į viską pažvelgti kliento akimis daro stebuklus
Taigi, ponios ir ponai, čia mes susiduriame su problema – kiek svečiui galioja įstaigos darbo valandos ir kiek pastaroji aplinkybė keičia amžiną tiesą „klientas visuomet teisus“?
Viena vertus, pasakysit jūs, barmenai, virėjai, oficiantai irgi žmonės. O kaip tokie turi visas Konstitucijos garantuotas laisves ir teises – sąžinės, susirinkimų, žodžio ir taip toliau. Įskaitant ir teisę į poilsį. Todėl nusispjauti, kad prieš pat virtuvės uždarymą įpuolė perkaręs lankytojas, kuris dvi savaites buvo davęs dietos įžadus, o dabar jį patraukė prie kepsnio. Tegul dvesia ir kitą kartą išmaniau planuoja savo mitybos grafiką.
Formaliai tokie restoranų darbuotojai teisūs. Jokiame teisme ir jokioje vartotojų teisių apsaugos tarnyboje neapginsite savo teisės pavalgyti tada, kai virtuvė uždaryta.
Apie teisę įkalti paskutinį kokteilį net nekalbu. Šiais visuotinės kovos su alkoholio demonu laikais tokie interesantai greitai patys bus traukiami baudžiamojon atsakomybėn ir išvedami iš teismo salės penkeriems metams sunkiųjų darbų.
Tačiau ne visuomet tai, kas formaliai teisėta, yra neformaliai teisinga. Atrodo, nuvalkiota tiesa, tačiau lankstumas ir sugebėjimas į viską pažvelgti kliento akimis daro stebuklus.
Jūs tik įsivaizduokite, ar nebūtų malonu atsidurti vietoje, kur pervertus visą valgiaraštį ir neradus jame nieko kurstančio įkvėpimą gali oficiantui pasakyti: žinote, o gal įmanoma padaryti paprasčiausių „Valdorfo“ salotų? Arba „Cezario“? Arba „Kaprio“? Tai yra tokių, kurioms reikia paprasčiausių ingredientų.
Žinoma, jeigu toks kaprizingas lankytojas užsimanys ko nors, kas surandama sunkiau nei gyvybės vanduo pasakose, tada kitas dalykas. Tačiau jeigu tik tokių elementarių kulinarinių poterių, kuriuos atmintinai moka kiekvienas virtuvės vadovas, argi nebūtų malonu išgirsti atsakymą: žinoma, mūsų šefas tuoj tai padarys.
Ne kartą ir ne du esu buvęs panašių scenų liudininkas ir visuomet likdavau įsitikinęs, kad toks lankytojas visuomet sugrįš.
Kaip ir žmogus, kuris užsinorėjo kokteilio. Jo barmenas nebuvo girdėjęs, tačiau, išklausęs sudedamąsias dalis arba tiesiog „paguglinęs“ telefone, akimoju nukalė pageidaujamą eliksyrą.
Kaip ir žmogus, kuris žino, kad baro darbo valandos tarsi baigėsi, tačiau pokalbis su draugu toks smagus, taip nesinori niekur eiti, ir kuris mato, kaip barmenas įsitraukia į pokalbį, niekur jų nevaro, specialiai suplaka dar vieną porciją nuodo ir kantriai klausosi komplimentų.
Kaip ir dar kitas žmogus, kuris išgirsta: mūsų virėjas jau išėjo namo, bet, žinote, aš pats galiu jums sukurpti ką nors paprasta. Tada bus atleisti ir patiekalo trūkumai, ir kitos gyvenimo ydos, nes tas žmogus patyrė didžiausią gyvenimo malonumą – dėmesį.
Kaip ir dar vienas keistuolis, kuris būtinai užsinorėjo kolos, nors jos visame bare nebuvo. Savininkas tiesiog švilpaudamas išsitraukė maišelį ir su juo nudrožė į artimiausią parduotuvę patenkinti ištroškusio artimo savo.
Iškraustė mini barus
Dar prisimenu, kai toje pačioje Palangoje, su kolektyvu posėdžiaujant kopose, kolegoms mirtinai prireikė šokolado ir traškučių. Tiesiog mirtinai. Jeigu staiga traškučiai ir šokoladas nesimaterializuos pajūryje, kolegos ims džiūti ir mirti.
Aišku, ieškoti teko man, kaip vyriausiam. Apėjau pusę knaipių aplinkui, kol pagaliau prisikasiau prie vienų poilsio namų restorano. Jie neturėjo nei traškučių, nei šokolado, tačiau sumanė, kad jų gali būti viešbučio kambarių mini baruose.
Nepatingėjo surasti neužimtą, iš jo šaldytuvėlio iškraustė traškučius, po to viešbučio registratūroje surado ir šokolado. Ir vien todėl, kad jautė – jeigu žmogus prašo, vadinasi, reikia.
Todėl būtent po tokių dėmesio stebuklų nesunku ir leptelėti „grąžos nereikia“. Ką ten nesunku – norisi ją palikti ir jausti, kad keliais centais ir eurais niekuomet neatsidėkosi už parodytą dėmesį.
