Netgi prisiekusios įvairių dietų šalininkės keičia savo mitybos planą, kai atsiduria ant raudonojo teatro kilimo.
Ore tvyrantis salstelėjęs kvapas taip smarkiai užburia, kad ne tik moterys, bet ir jų palydovai vyrai stengiasi greičiau atsisėsti prie baro, kur iš termoso pilstomas karštas saldumynas, rašo „Gyvenimo būdas“.
Per vieną vakarą teatre išgeriama daugiau nei 150 puodelių, o viename jų – 80 miligramų ištirpusio šokolado. Pasitaiko ir tokių vakarų, kai šokolado išgeriama keliskart daugiau.
Yra ir tokių žiūrovų, kurie nebijo užsitraukti saldžiosios nuodėmės, todėl skanauja karšto šokolado tiek kartų, kiek spektaklio metu būna pertraukų.
Ne kiekvienas žino, kad karštas šokoladas, kurį gali pasiūlyti kone kiekvienas kavos aparatas, tėra tik karstelėjęs kakavos gėrimas. Jis nė iš tolo neprilygsta legendiniam desertui, kuriuo Nacionalinis operos ir baleto teatras vaišina savo žiūrovus.
Kai 1974 metais šis teatras persikėlė į naujus rūmus, kuriuos projektavo architektė Elena Nijolė Bučiūtė, po kelerių metų buvo sumanyta visus vaišinti karštu šokoladu.
Bendrovės „Opera“ direktorė Regina Rakštienė (59 m.) juokavo, kad jau pateko į šalies kulinarijos istoriją.
1974 metų gruodį, tuomet dar būdama moksleivė, ji įsidarbino teatre barmene ir pirmoji gavo neįprastą užduotį paruošti karšto šokolado.
Teatro pastatas buvo taip suprojektuotas, kad kavos aparatai buvo įrengti tik pirmame aukšte, šalia drabužinės, o antrame ir trečiame aukštuose buvo barai.
Juose buvo galima pasivaišinti šampanu ar saldumynais, bet nebuvo jokio karšto gėrimo. Projektuojant nebuvo numatyta galimybės į šiuos barus atvesti vandens, todėl nebuvo galima statyti ir kavos aparatų.
Tačiau šis nesklandumas netgi išėjo į naudą. Teatre esantys barai priklausė tuomečiam restoranui „Palanga“, todėl šio restorano maisto technologė Audronė Jupatovienė pasiūlė šampano baruose vaišinti svečius karštu šokoladu.
Tačiau šį desertą barmenės turėjo išvirti iš anksto ir atnešti termosuose.
„Kai sužinojome apie šį sumanymą, patyrėme šoką. Tais laikais karštas šokoladas buvo naujiena, niekas gerai nežinojo, iš ko jis ruošiamas“, – prisiminė R.Rakštienė.
Tuo metu nebuvo specialių puodelių, todėl teatre buvo naudojamos paauksuotos taurės, į kurias supilstytas naujas desertas visiems labai patiko.
Šį saldumyną sudaro keli natūralūs produktai – šokoladas ir grietinėlė. Viskas priklauso nuo proporcijų, taip pat ir nuo indo, kuriame ruošiamas desertas.
Reikia ir tam tikrų įgūdžių. R.Rakštienė kartu su kolegėmis ilgai ieškojo, kokia tinkamiausia šokolado rūšis, bet tuo metu nebuvo didelio pasirinkimo.
Iki šiol pasitaiko ir tokio šokolado, kurį pašildžius ir ilgiau palikus atsiranda riebalų. Toks nelabai tinka karštam šokoladui.
Legendinio deserto receptą buvo siekiama tobulinti naudojant įvairių priedų, pavyzdžiui, įmaišius į jį riešutų, taip pat prieskonių, bet ilgainiui buvo grįžta prie pirminio varianto.
R.Rakštienė patarė mėgautis šokoladu lėtai – gurkšnis po gurkšnio. Jei širdis apsąla, nereikia skubėti gerti vandens ar sulčių. Sotumo jausmas ateina vėliau.
„Geras šokoladas tirpsta burnoje, ilgai išlieka jo skonis, todėl šokolado neįmanoma kuo nors pakeisti. Kai manęs kas nors klausia, koks šio gėrimo receptas, sakau, kad pagrindinė sudedamoji dalis – meilė“, – juokėsi R.Rakštienė.
Daugiau nei keturis dešimtmečius nesikeičia šios vilnietės darbo vieta – čia ji susipažino ir su būsimu vyru Pauliumi, kuris būdamas studentas taip pat įsidarbino bare.
R.Rakštienė suskaičiavo, kad per tą laiką teatre galėjo būti išgertas net milijonas šokolado puodelių.
Moteris šio gėrimo gali išvirti net užsimerkusi. Teisę teatro kavinėje virti šokoladą turi dar dvi barmenės, bet ir jos nieku gyvu neišduotų populiaraus deserto recepto.
Daug metų teatre dirbanti barmenė Sigita prisipažino, kad vasarą, kai būna pasibaigęs sezonas, namuose išsiverda šokolado, nes jai nėra nieko kvapesnio už šį gėrimą.
„Man teatras visada siejasi su šokoladu, per ilgas vasaros atostogas kartais užvaldo toks įkyrus noras paskanauti ko nors saldaus, kad išsiverdu jo be jokios progos“, – pasakojo Sigita.
Nedaug nuo legendinio šokolado atsilieka dar vienas skanėstas, kuris šio teatro rūmuose taip pat gaminamas ne vieną dešimtmetį.
Tai – iš vaisių sulčių, želatinos, plaktos grietinėlės ir vaisių ruošiamas saldumynas „Opera“. Jame nėra konservantų, grietinėlę tirštinančių standiklių, taip pat kvapiųjų medžiagų ar maisto dažiklių, o vaisiai pasirenkami atsižvelgiant į metų laikus.
