Paprasta? Tikrai taip. Užeinate pro „Spurginės“ duris (taip, tai ta pati senoji Kauno spurginė) - ir jūs jau 1985 metuose. Tikiuosi, nesitikėjote, kad mano kelionė laiku jus nukels į ateitį?
Atsimenu, kaip mane čia pirmą kartą atsivedė žmona, kurią čia kažkada vesdavosi jos mama, sesė... Kaip ji pasakojo, kuo ši vieta tokia svarbi.
Bet tuo metu neigiau viską, ką ten mačiau ir ragavau.
Kava man buvo „birzgalas“, spurgos, kaip ir kitur - vidutinės, aptarnavimas – baisus (sovietinis aptarnavimo standartas).
Tačiau bėgant laikui supratau, kad tiesiog nesugebėjau suvokti tokio paprasto dalyko – visi čia ateina pasisemti sentimentų. Ne, ne sovietinių laikų, o savo asmeninių.
Kiekvieną kartą stebėdavausi, kodėl čia nuolat tiek daug žmonių ir jie visi tokie skirtingi - nuo pensininko su anūkėle iki pasiturinčių verslininkų poros.
Ir tik po kokio dešimtojo apsilankymo supratau, kad jie tarsi banke laiko savo atsiminimus apie čia praleistą laiką su savo tėvais, pirmąjį savo pasimatymą ar smagų laiką su draugais po pamokų.
Jie ateina jų patikrinti – ar jie dar tokie patys, ar vis dar nepaliesti jų pasikeitusio gyvenimo už spurginės durų, nepaliesti sutvarkytų Kauno gatvių.
Tos senos, medžiu puoštos sienos, anų laikų kavos „birzgalo“ aparatas, baro krėslai, stambios „bufetavos“, net užuolaidos - visa tai garantuoja, kad prisiminimai nebus paveikti išorinių veiksnių, korozija niekada jų nepalies (vienintelis dalykas kuris ten pasikeitė nuo 1985 metų - medinis skaičiuotuvas, kuris buvo pakeistas moderniu kalkuliatoriumi).
Prisiminimai visada išliks tokie patys, ir kiekvieną kartą čia sugrįši į savo ypatingą pirmąjį kartą, nesvarbu, ar jis buvo 1986 metais, ar 2017-aisiais…
Šioje vietoje mes apsilankome praktiškai visų viešnagių Kaune metu. Kiekvieną kartą bufeto darbuotojų, menančių pirmąsias šios vietos dienas, paprašome po du puodelius baltos kavos, po vieną varškės spurgą ir po vieną su marmeladu (aš dar kartais su mėsa).
Savo užsakymą visada gauname per 1-2 minutes: spurgos lėkštutėse atkeliauja per 1 min., kava - dar po vienos. Tada lėtai, pasimėgaudami, tarsi padėdami dar vieną sentimentą į banko saugyklą, jomis mėgaujamės. Stebime, kaip neša naujus padėklus su spurgomis, kaip ateina ir išeina žmonės. Tariamės, kurias spurgas pasiimsime išsinešti.
Tai užburianti vieta, tik nereikia bijoti būti užburtam (tai buvo mano pirmoji klaida - aš viską vertinau labai logiškai).
Aš vis dar kartais save pagaunu galvojant, kad ta balta kava tėra kažkoks praskiestas pieno/kavos/vandens mišinys, bet paskui suprantu, kad būtent tai ir žavi. Ir nors kiekvieną kartą žinau, ką gausiu, visada jos užsisakau.
Žinau, kad varškės spurga tikriausiai bus dar šilta, o plutelė traškės lyg ledas žiemos vidurnaktį, kai bandai juo eiti ryškaus mėnulio link.
Kainos? Paskutinio mūsų apsilankymo metu išleidome 5,8 EUR: du puodeliai baltos kavos, 2 varškės ir 6 spurgos su marmeladu (4 išsinešti).
Jei tiksliau, varškės spurga kainuoja 0,60 EUR, spurga su marmeladu - 0,45 EUR, su mėsa - 0,62 EUR, pyragėliai - nuo 0,64 EUR.
Tikri „gurmanai“ sakys – geriau mokėsiu 6 EUR už desertą restorane, nei už tokias nesąmones. Bet ką jie ten gauna mainais? Nublizgintą išvaizdą ir nepriekaištingą skonių harmoniją? Velniop – aš renkuosi „birzgalą“ (neskanią kavą), spurgas ir prisiminimų banką!
Jei nuspręsite aplankyti šią vietą, o tai aš labai rekomenduoju, nusiteikite panirti į kitą laikmetį bei atsikratykite savo logikos likučių – jie ten tik trukdo.
Vertinimas: esu per daug šališkas, bet neaplankyti jos – nusikaltimas.
Kaina: gali sau leisti visi.
Šaltinis - „Naminės antys“
