Tačiau tai, kad per naujojo ramenų baro atidarymą Liutauras išdalino 150 nemokamų porcijų Japonijoje itin mėgstamos sriubos, nereiškia, kad po atidarymo baras – tuščias. Vietų čia sunkiai galima gauti.
„Jei per pirmuosius metus neužsidarėme, yra šansų išgyventi“, - kaip visada aštriai juokauja Liutauras Čeprackas ir pasakoja jau įpratęs prie keistuolių, kurie lygina „Ramenas ir pagaliukai“ sriubas su tomis, kurių ragavo Tailande ar Kambodžoje.
„Jiems man visada norisi pasiūlyti, kad paimtų į rankas geografijos vadovėlį ir pasimokytų. Tailandą ir Japoniją skiria 4 tūkstančiai kilometrų. Tai milžiniškas atstumas, taigi lyginti Japonijos ir Tailando maistą būtų tiesiog nekorektiška. Kaip ir nekorektiška būtų reikalauti tikro lietuviško skonio iš Zimbabvėje pagamintų šaltibarščių“, - sako Liutauras.
Rameno paslapčių Japonijoje mokęsis virtuvės šefas tikina, kad japonai giria jo sriubą ir sako, kad ji 80-90 procentų atitinka japoniško rameno skonį.
„Visiškai tokio pat Lietuvoje niekaip neišvirsi, - sako Liutauras. – Nebent iš Japonijos atsigabentum vandenį, miltus ir kiaušinius, bet tuomet rameno sriuba būtų tokia brangi, kad nelabai kas ją Lietuvoje įpirktų“.
Antrąją rameno šliurpimo vietą Vilniuje atidaręs virtuvės šefas išduoda, kad tuo jo užmojai nesibaigia.
„Savo rankovėje turiu dar daug tūzų, reikia tik tinkamo laiko jiems ištraukti“, - pripažįsta ir labiausiai džiaugiasi tuo, kad per tuos metus, kol gyvuoja „Ramenas ir pagaliukai“, japonišką sriubą pamėgo vaikai.
„Neabejoju, tėvai džiaugiasi, kai vaikai neprašo picos, mėsainių ar keptų bulvyčių su kečupu“, - sako Liutauras.
