Regis, mūsų derybos jau buvo aklavietėje, bet netikėtai peržiūrėtas sostinės Šiaurės miestelio maitinimo vietų sąrašas leido man atlikti genialų ėjimą, kuris buvo pergalingas – radau restoraną, kuris siūlo pasimėgauti turkų ir graikų virtuvės patiekalais (o tai - silpnoji žmonos vieta).
Greitai susiruošę mes jau keliaujame į „Meze“ restoraną.
Ši vieta gana keista, nes iš pradžių įeini į „Eastanbul“ parduotuvę, apsidairai ir nieko nematai.
Tada paklausi pardavėjo, kur galima valgyti, o jis parodo į kitame gale esančią erdvę su staliukais (tarp lentynų jos beveik nesimato).
Pati restorano erdvė primena matytas vietas pačioje Turkijoje. Gana ryškus ir estetiškai išgrynintas interjeras. Gal man kiek kliūna prieskonių indeliai, kurie atrodo labai pigiai (plastmasiniai dangteliai), bet vertinant iš turkiško restorano perspektyvos – tai nėra jau taip blogai.
Aptarnavęs vaikinas neblogai šnekėjo lietuviškai ir buvo tikrai malonus. Reikėjo pamatyti, kaip jis stengėsi dėliodamas mūsų įrankius. Atrodė, kad tuoj ims matuoti atstumus tarp užkandžių bei pagrindinio patiekalo šakučių.
Po trumpos konsultacijos užkandžiui išsirinkome „Sucuklu Mantar“ (tradicine turkiška dešra ir paprikomis įdaryti grybai, užkepti sūriu).
Pagrindiniam patiekalui aš išsirinkau „Kleftiko“ (lėtai kepta aviena, patiekiama kepimo popieriuje su slaptu restorano padažu), o žmona – „Pideli Kofte“ (malta aviena su tradiciniais prieskoniais, patiekiama su rankų darbo pita, jogurtu ir pikantiškomis pomidorų salotomis).
Taip pat pasinaudojome rekomendacija paragauti naminio citrininio limonado.
Beje, viską rinkomės iš milžiniško meniu. Ne patiekalų kiekio prasme, o dydžio. Jis buvo mažiausiai A3 formato ir mane kiek prajuokino. Gal restoranas norėjo turėti didžiausią meniu rinkoje? Na, jiems tikrai pavyko.
Pietus pradėjome užkandžiu „Sucuklu Mantar“ (4,2 EUR). Tie užkepti sūriu grybai mums labai patiko. Atrodė, lyg valgytum picą, tik gerokai stipresnio skonio.
Prie bendro skonio labai derėjo paprikos ir specifinė dešra su dideliu specifinių rytietiškų prieskonių užtaisu. Gal sūris galėtų būti kiek švelnesnis, pavyzdžiui, mocarela, nes fermentinis buvo kiek sūrokas, bet mums tai netrukdė (neklius ir jums, jei esate tokie patys druskos mėgėjai, kaip mes).
Po kurio laiko sulaukėme ir pagrindinių patiekalų. Mano „Kleftiko“ (11,60 EUR) buvo įspūdingai ir sudėtingai supakuotas.
Deja, bet didžiausias malonumas ir buvo jo išpakavimas. Tiesa, dar patiko klausytis jo pristatymo: kiekvieną dieną naudojama tik šviežia aviena, ji kepama 4 val., kad būtų minkšta ir taip toliau.
Bet jau ne kartą esu sakęs, kad valgydamas maistą aš ieškau kažko nepaprasto, kažko, kas priverstų kilstelėti antakius ir pasakyti: „Oho!“
Šiame patiekale „Oho!“ buvo galima skirti tik įpakavimui. Pati aviena buvo labai gerai paruošta, minkšta (net plyšo), bet po sudėtingo ruošimo proceso, apie kurį mums taip pasakojo, ji buvo atidavusi visą skonio specifiką.
Kas mėgsta avieną, supras, apie kokią specifiką aš kalbu, o kas nemėgsta – irgi supras, nes būtent dėl to šios mėsos ir nekenčia (o aš ją dievinu)…
Tad bendrai – patiekalas buvo gerai paruoštas, bet be dvasios. Netgi prėskas.
O tas žadėtas slaptas padažas buvo taip gerai paslėptas, kad nesupratau, kur jis buvo (ar tai tie drebučiai viduje, kuriuos reikėjo kabinti šaukštu?) Jame labiausiai pasigedau rytų skonio, kurio mes šiame restorane ir ieškojome, tad viską teko skaninti druska.
Visai kitas reikalas buvo „Pideli Kofte“ (8,40 EUR). Prisipažinsiu, kad visą laiką, kai valgiau savo patiekalą, žiūrėjau į žmonos lėkštę. Ten slėpėsi tikra skonių bomba – tai, dėl ko mes ir važiavome į šį restoraną.
Kukuliai tiesiog rėkė, kad jie iš avienos. Puikiai pagardinti rytietiškais prieskoniais – jie neužgožė mėsos skonio, bet jautėsi. Ir dar tas specialus padažas ant viršaus lyg iš paprikų, lyg pomidorų. Gal mano patiekalo slaptasis padažas per klaidą pateko žmonai?
Pasakiškas jausmas, kai gali atsignybti kukulio su padažu, įsidėti tą skonio bombytę į burną ir jį užkąsti pita, padažyta švelniame jogurte, tirštame, lyg 60 proc. riebumo grietinė.
Visa laimė, kad žmona leido ne tik paragauti jos patiekalo, bet, matydama mano žvilgsnį, paliko dar vieną kukulį atskirai. Ir juokėsi iš manęs, kai gabalėliu pitos visą lėkštę išlaižiau.
Tad jei norite stipraus skonio, tikrai rekomenduoju šį patiekalą. O geriausia tai, kad jis daug pigesnis, nei manasis.
Apibendrinant, jei atmestume mano „Kleftiko“ už 11,60 EUR, maisto kainos labai padorios. Dauguma patiekalų kainuoja iki 8 EUR.
Na, tik limonado kaina „nesveika“ – 2,5 EUR už nedidelę stiklinę su keistu plastikiniu šiaudeliu.
Grįžtant prie aptarnavimo – mums labai patiko dėmesys visų pietų metu. Laukdami užkandžio gavome mini užkandžių lėkštę, kurioje buvo paprikų užtepėlės (super skanios), avinžirnių su pomidorais, alyvuogių su bulvėmis bei vietoje keptos pitos (irgi labai gera). Ir ne tik atnešė, bet dar ir papasakojo apie visa tai, ką mums dovanoja.
O valgio pabaigoje sulaukėme dar ir arbatos.
Visa tai smulkmenos, bet labai malonios. Dėl beveik nepykau dėl savo prėsko pagrindinio patiekalo ar limonado. Po valgio netyčia konvertavau jo kainą į litus ir supratau, jog už nedidelę stiklinę sumokėjau 8,6 Lt (žinau, kad negalima konvertuoti, bet suskydau…).
Tad tikrai rekomenduoju apsilankyti šiame restorane ir paragauti kokybiškų turkiškų patiekalų už tikrai gerą kainą.
Vertinimas: 9 iš 10.
Kaina: pietūs dviems kainavo maždaug 30 EUR, bet pavalgyti galima ir gerokai pigiau, jei nepirksite limonado ir „Kleftiko“.
