HBH – naminis alus, cepelinai, didelės eilės prie įėjimo, riebus maistas, daug alkanų žmonių, tonos maisto, suvartojamos vienoje vietoje ir t.t. Bent jau taip maniau iki šios dienos.
Pacituosiu, ką parašiau kadaise čia apsilankęs: „Ši užeiga turi užsiimti cepelinų, vėdarų bei šaltibarščių gamyba, bet, gink Dieve, ne kepsnius kepti....“ Tada man nepatiko patiektas kepsnys, kuris buvo vertas griežtos kritikos.
Tad šį kartą vykstame į HBH turėdami tikslą atsakyti į klausimą, ar tada aš neklydau sakydamas, jog valgiaraštyje jiems verta turėti tik lietuviškus tradicinius patiekalus.
Džiugu, kad nusprendėme vykti darbo dieną. Tad atvykus netenka matyti prie durų nusidriekusios alkanų žmonių eilės.
Sąžiningai pasakysiu – nemėgstu aš tos eilės, ir tuoj parašysiu, kodėl. Pirma – reikia gerbti save, jei jau gerbi, tada eilėje nestovi. O neši savo pasturgali į automobilį ir važiuoji į kitą kavinę, kurioje eilių nebus.
Antra, toje eilėje stovintys stebi visus aplink valgančius ir savo žvilgsniais bei nebyliomis povyzomis tiesiog rėkia: greičiau valgykite, mes irgi norime prisėsti ir pavalgyti, paskubėkite, pavalgėte, kvieskite padavėją, susimokėkite ir atlaisvinkite staliuką.
Bet palaukite, mielieji, kuo čia dėtas aš ir jūs, stovintys eilėje? Gal aš atvažiavau ne tik pavalgyti, bet ir gurkšnojant alutį, ar girą, kaip Karbauskis, stebėti, kaip mano ar draugų vaikai smagiai leidžia laiką šalia sukurtoje vaikams lauko aikštelėje. Nereikia dirbti neetatiniu administratoriumi ir baksnoti pirštais į jau pavalgiusius ir raginti padavėją nešti jiems sąskaitą. Jei jau stovite eilėje, tai garbingai joje ir stovėkit, maisto daug - užteks visiems.
Kaip ir minėjau, džiugu, eilės nėra. Mums pasiseka dvigubai, nes randame lauke laisvą staliuką. Sukrentame ant medinių suolų, puoštų mažomis pagalvėlėmis ir stveriame į rankas po knygą, kurios ir turinys ir nuotraukos tokios, jog alkanas nesulaukęs padavėjos pradėtų laižyti meniu. Teatleidžia man kalbininkai, patiekalai nuotraukose tokie „gražiai–skanūs“.
Žodžiu, renkamės patiekalus, kaip ir planavome, tik iš tų, kuriuos būtų galima priskirti lietuviškai virtuvei.
Kadangi buvo karšta diena, akį patraukė šaltibarščiai. Žvelgdamas į meniu, aš supratau, kaip kavinės nustato jų kainas. Jeigu Palangoje šaltibarščiai kainuoja 5-7 eurus, tai tolstant nuo kurorto tirpsta ir šaltibarščių kaina. HBH jie – 2,6 euro, o kiek tolėliau, Salantuose, – net 0,8 euro. Žodžiu, kurorto statusas diktuoja burokų ir agurkų, mirkytų kefyre, kainą rinkoje.
Su sriuba kaip ir aišku, dabar bandome rinktis karštus patiekalus. O čia jau pradeda net galvą skaudėti.
Pasirodo, yra tokių kavinių, kurios leidžia sau atskleisti visą arsenalą lietuviškos virtuvės šedevrų. Draugė išsirinko cepelinus. O aš ilgai laižiau meniu, niekaip neapsispręsdamas, ką rinktis: ar keptus rūkytus šonkauliukus, ar šoninę su troškintais kopūstais.
Nežinau, kiek dar laiko būtų trukęs tas procesas, bet priimti sprendimą padėjo padavėja, pasakiusi, kad šonkaulių nėra.
O ką lietuviško desertui? Ilgai meniu neteko laižyti, nors kandidatai buvo du. Žinoma, ir vieni, ir kiti vėdarai, tik vieni kraujiniai, kiti bulvių tarkių. Kadangi ne pilnatis, kraujinių teko atsisakyti.
Na ir, žinoma, jei jau HBH, kaip neparagauti Juozo bravoro alaus, juk jis ir padėjo pradžią šiai užeigai.
Nespėjau padėti nuseilėto meniu į šalį, kaip ant stalo atsirado alus ir šaltibarščiai. Toptelėjo mintis, kad gal jie mane pažino. Bet greitai nusiraminau – juk buvau be Katino kaukės. Tad čiupau šaukštą ir ramiai mėgavausi patiektais šaltibarščiais.
Apie juos galiu pasakyti, kad jie nėra tokie tiršti, kokius mėgstu gaminti aš, bet jie gerokai tirštesni, lyginant su kitomis kavinėmis. Išvertus sakinį į taisyklingą lietuvių kalbą: šaltibarščiai buvo skanūs.
Po šaltibarščių atkeliavo cepelinai, šoninė ir vėdarai. Nelabai supratau, kodėl desertą pateikė kartu su karštais. Jei padavėja nesuprato, kad vėdarai – tai mano desertas, klausimas, kur ji įžvelgė trečią asmenį prie stalo ir leido sau pateikti visus tris karštus vienu metu. Manau, reikėjo patikslinti, kokia eiga pateikti karštus.
Bet išvydęs, kad mano „desertas“ dar net spirga, skleisdamas taukinius burbulus karštoje keptuvėje, nusiraminau. Pažvelgęs į mažytį iešmuką, supratau, kad Riebiam Katinui užteks kelių minučių jį sudoroti, ir desertu mėgausiuosi dar karštu.
Cepelinai, kaip ir minėjau praėjusį kartą, buvo super duper kvadro skanūs. O štai kalbant apie rūkytą šoninę, ją kiek sugadino po mėsos iešmu pasislėpę šalti troškinti kopūstai, bet kadangi šoninė buvo taip gerai pakepinta, joje buvo vienodai tiek mėsos, tiek lašinukų, tai leido mėgautis patiekalu prisikandant apkeptomis bulvikėmis.
Žinoma, mėgautis ilgai negalėjau, nes vis stebėjau prieš nosį stovintį desertą. Tie, kas yra bandę kepti vėdarus, neleis man sumeluoti – iškepti skanius vėdarus, dar kad žarnos nesuplyštų, reikia ir žinių turėti.
Sunku perteikti skonį, vėdarai buvo išties labai skanūs, tarkiai sultingi, nepadžiūvę nuo kepimo, tik kiek įraudę. Tad siūlau nuotraukas bandyti valgyti akimis...
Tiesa, vos nepamiršau svarbiausio – alaus. Sakykime, kad jo nepaminėti būtų ne tik kad negražu, bet ir neatleistina.
Taip ir įsivaizduoju man pritariančių vyrų minią, kurie atvežę šeimas į HBH žmonoms, diktuojančioms padavėjoms užsakymą, vis nori prastumti ir sau bent 0,3 l alaus bokaliuką, sakydami: „Brangioji užsakyk man nors mažiuką alaus, kol pavalgysim, po to dar pasivaikščiosime po parką, ir alkoholis išgaruos.“
Sutinku, sunku atsisakyti nuodėmės, kuri užėjus į pagrindinę salę iš statinių tiesiog nebyliai rėkia: „Būk geras, paimk mane čia, arba ne čia, o parsivežęs namo, bet paimk...“ Jei apibendrinant, ką norėjau apie alų pasakyti – yra dar Lietuvėlėje gero alaus.
HBH – tokia vieta, kur parašyti vien apie maistą neužtenka. Ši užeiga pritraukia minias žmonių ne vien maistu, bet ir gražiai sutvarkyta aplinka. Tai džiugina akį. Kiek giliau į mišką nusidriekę pasivaikščiojimo takeliai ir gausybė pramogų.
Tiesa, pasirūpinta net tais, kurie pavalgę nenori deginti sukauptų kalorijų – jų laukia traukinukas. Gal ne traukinukas, o traktoriukas. Smagu stebėti į bačkikes sukritusius ne tik vaikus, bet ir augalotus dėdes.
Tiesa, kur juos nuvežė, pasakyti negaliu. Traktoriukas įlėkė į mišką ir nebeišniro. Eidami dar pajuokavome, gal iš miško ir atkeliauja tokie skanūs spirgučiai prie cepelinų ir vėdarų...
Po tokių „lengvų“ pietų grįždami prie automobilio džiaugėmės atsisakę minties iki šios užeigos iš Palangos važiuoti dviračiais. Atvažiuoti dar įmanoma, o štai parvažiuoti būtų kiek sunkiau.
Vertinimas
Interjeras – 9,
švara - 9,
aptarnavimas - 9,
maistas - 9.
Iš viso: 36 balas (vidurkis – 9). Tad 5 nagučiai keliauja kavinei HBH.
Džiugu, kad mano spėjimai apie tai, kad šiai užeigai reikia skirti dėmesį tik Lietuviškai virtuvei pasitvirtino. Tad ir vertinu HBH kaip lietuviškos virtuvės puoselėtoją. Manau, kad sulaukęs svečių iš užsienio ir norėdamas jiems pademonstruoti, ką mes, lietuviai, mokame gaminti, drąsiai juos vežčiau čia.
P.S. Tikiuosi, viešąsias maitinimo įstaigas prižiūrinčios tarnybos, mano rašinėlio nepriims už gryną pinigą ir nebėgs į miškus prie HBH tikrinti mano pateiktos spirgučių atsiradimo istorijos. Visa tai tik poštas.
