„Geriamas yra alus ir šnapsas, o vynas – vertinamas, ragaujamas, degustuojamas. Žmonėms įdomu, kas yra vyno kultūra – tai taktas, etiketas, kultūringas bendravimas, savitarpio supratimas, gero tono ženklas“, – sakė vyndarys.
Jis pabrėžia, kad tie, kurie mano, jog Lietuvoje vynuogių neužauginsi arba jos bus rūgščios, tiesiog nežino, kaip teisingai jas auginti.
Nors Lietuvoje itin daug kalbama apie alkoholio suvartojimą šalyje, A.Lungis tvirtina, kad vyno kultūroje svarbiausia yra saikas.
Žurnalistės Daivos Žeimytės ir A.Lungio pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Vasara tiesiogiai su Daiva Žeimyte“.
– Jūs vyno gamyba užsiimate jau tris dešimtmečius. Kodėl nusprendėte pradėti tokį verslą ar pomėgį?
– Dažniausiai vaikai seka tėvų pėdomis. Man nuo vaikystės pasąmonėje – vynuogės, sapnuose – vynuogės, užmerkus akis – vynuogės. Aš kartais, kalbėdamas apie tokius dalykus, net ir apsižliumbti galiu.
– Visgi tai labiau jūsų pomėgis?
– Kaip man sakydavo: „Algi, tu esi vienišas“. Baikit, koks vienišas. Pas mane 200 vynuogių veislių, aš nesu vienišas. Pagal Joniškėlio istoriją, čia vykdomos ir ekskursijos, sakoma, kad prie mano namų, įeinant į kiemą, auga gan didelė vynuogė. Iš jos per metus priskinu iki 100 kg vynuogių. Man 50 metų, tai tam vynmedžiui be dviejų savaičių – 50 metų. Aš mažas buvau, neprisimenu, bet yra sakoma, kad išėjau į lauką ir pasisodinau šitą vynmedį. Galbūt ir nuo to prasidėjo viskas.
– Sakote, kad nuo vieno vynmedžio priskinate iki 100 kg. Keista, nes Lietuvos klimato zona lyg nelabai tinkama vynuogėms augti arba jos būna labai rūgščios.
– Kaip ir prieš keliasdešimt metų būtume pasakę, kad mes auginam pomidorus, būtų pridėję pirštą prie smilkinio ir pasukinėję. Prieš 50 metų Lietuvoje pomidorų nelabai buvo, nes nežinojo, kaip auginti. Lauke augindavo – nieko nesigaudavo. Su vynuogėm tas pats. Žinant, ką sodinti ir mokant auginti, gali užauginti puikius derlius ir didžiulius kiekius. Pavyzdžiui, vynuogėje „Aliošenkin“ užauga didelės kekės. Lietuvoje neoficialus rekordas – po 2,5 kg.
– O jos saldžios?
– Taip, visos desertinės vynuogės. Jos galbūt skanesnės nei prekybos tinkluose, nes mano vynuogynai yra ekologiški. Pasaulio prekybos centruose nerealu tai padaryti dėl transportavimo – po paros aplink vynuoges pradės skraidyti musytės. Kadangi čia yra stogas virš galvos, neateina drėgmė, nereikia purkšti nuo ligų, galima auginti ekologiškai. Desertinės vynuogės užauga sulig slyvukės didumo, o kekės – po 2–3 kg.
– Jūs kur nors mokėtės vyndarystės?
– Prieš 10–20 metų vyno žinovai sakydavo; „Iš kur tu taip gali ir moki padaryti vynus?“ Aš pasižiūriu į viršų ir sakau: „Man taip atrodo“. Dabar yra laboratorijos, priėjimas, visa informacija. Ir aš turiu laboratoriją, o mano nuokrypis vynuogių gamyboje nuo visų parametrų – tik keli procentai tebūdavo.
– Jūs vyną gaminate iš pomidorų, pastarnokų. Kas čia per stebuklai?
– Lietuviai nėra vyno vartojimo kultūros atstovai, tai yra labiau Prancūzijoje, Italijoje, kur vynas išgeriamas ir per pietus.
– Jūs – jaunesnės kartos žmonės. Aš ir mano kolegos – vyresnės kartos žmonės. Žinokite, kas mums įminė tą pėdą, kad vyno kultūra yra kažkas tokio, kas tik 10–15 metų atrasta. Tai neatrasta. Tai grįžta į Lietuvą. Dvaruose prie Smetonos ir anksčiau vyno kultūra svarbią reikšmę turėjo. Čia tokios vyno gurguolės keliaudavo į mūsų dvarus. Kai žmogus baudžiauninkas uždirbdavo tik 1 rublį per metus, o čia po 10 tūkst. rublių ateidavo vynai per Rygos oro uostą arba gurguolėmis. Kadangi mes esame maža tauta, buvome prie vynų priespaudos, tai kiti mums liepė gerti šnapsą ir vynas buvo vos ne netoleruotinas.
– Nes vynas kažkokią laisvę reiškė?
– Nes „prie ruso“ visa kultūra buvo gniaužoma, daužoma. Šnapsą oficialiai tavernose buvo galima gerti, vyno negalima, nes tai susiję su kultūra, žmogaus intelektu. Geriamas yra alus ir šnapsas, o vynas – vertinamas, ragaujamas, degustuojamas. Žmonėms įdomu, kas yra vyno kultūra – tai taktas, etiketas, kultūringas bendravimas, savitarpio supratimas, gero tono ženklas.
– O skeptikai jums sakytų – alkoholizmas. Tai bet kokiu atveju yra alkoholis ir dabartinėje situacijoje turbūt labai sudėtinga ir jums darosi?
– Ne nesudėtinga. Jokie skeptikai pasaulyje tuo klausimu nieko negali pasakyti.
– Jei yra taurė. O jei du buteliai?
– Mes kalbame apie vyno kultūrą. Ką pradėsime kalbėti, jei norite iš karto išgerti 5 puodelius kavos, kilogramą dešros suvalgyti? Vyno kultūra yra saikas, taktas ir etiketas.
– O lietuviai turi saiką?
– Man su kuo tenka susidurti ir labai džiugu, kad žmonės važiuoja ir supranta – pagrindinis dalykas yra saikas. Būtent saikas bet kuriame žingsnyje. Aš negaliu saiko sakyti su šnapsu, alumi, mes tiesiog atsigeriame, bet vynas – ragaujamas, jis nėra geriamas. Burnoje gurkšnis vyno – to pakanka.
– Mūsų dabartinė valdžia pateikia, kad mes lyg prasigėręs kraštas ir reiktų mus riboti.
– Valdžia pateikia net melagingus parodymus, kaip ministras pateikė – prieš visą pasaulį. Aš būčiau pateikęs, ar jūs, mūsų prie sienos nebūtų kalę. Bet kai ministras visam pasauliui tai pateikia, tiesiog yra žeminama mūsų tauta su neteisingais, iškreiptais faktais.
– Tai gal mes iš tikrųjų esame prasigėrę, nemokame saikingai vartoti ir tada reikia viską daryti draudimais?
– Nueikime į bet kokią šventę, kurios vyksta. Joninės ar bet kokia šventė. Ką jūs matote? Kartais kažkur žmogus nueina ir bokalą alaus nusiperka, paragauja, ar sidro. Va kur realybė, kaip žmonės vartoja. O tų bėdžių, kurie be alkoholio negali gyventi, yra visose tautose. Yra ir pas mus. Galbūt mes pamatome, kaip statinėje medaus šaukštas deguto – jų reikia nerodyti per daug viešumoje ar neleisti – eina per Vilniaus gatvę, kur daug žmonių matys, praeis – tai negražu.
– Jums sakytų, kad jūs suinteresuotas – vyną gaminate.
– Aš gyvenu Joniškėlyje, ne Vilniuje, kur mažesnės pagundos pinigams išleisti. Žinokite, man vynuogės atneša tiek finansinės gerovės, kad jokios kitos nereikia. Ne rusas Lietuvai grėsmė pagrindinė, o emigracija, žmonių mažėjimas ir labai nedėkingos sąlygos verslui. Bėga verslas iš Lietuvos. Tai yra grėsmė Lietuvos tautai.
– O tokiame nedideliame miestelyje kaip Joniškėlis, sudėtinga situacija su darbu, darbo vietomis?
– Čia gyvenant, nieko neveikiant, gali nudurnėti ar kvailas, durnas palikti. Čia – pašalpiniai ir prašantys išmaldos iš valstybės žmonės. Taip daug kur provincijoje yra. Bet aš žvelgiu iš kitos pusės. Jeigu aš dirbu per metus visas dienas po 15 val., tai koks man skirtumas, kur aš gyvenu, nes aš dirbu. Gal negerai užsiciklint, bet aš daugiau nieko nematau.
– Nebuvo noro emigruoti? Išvažiuoti į kokią Prancūziją ir ten vynuogynus auginti?
– Pabandyti man labai įdomu. Mano antrieji namai yra Vokietijos gražiausios vietos. Kaip pas mus Šventojoje, taip pas juos Mozelio kraštas, šalia Liuksemburgas, Elzasas. Ten, kur auga vynuogės, iš kurių gaminami bene geriausi vynai, jo didenybė Rislingas. Man būtų įdomu, bet aš per 10–20 metų pastebėjau atgarsius. Aš 20 metų dirbau vardui, o vardas dabar dirba man. Kaip žmonės domisi vynuogėmis, kaip jie jas sodina, augina, rūpinasi, valgo. Žmonės emigruoja dėl ko, dėl geresnio kąsnio?
– Dažniausiai.
– Aš emigracijoje tikrai geresnio kąsnio neužsidirbčiau negu čia, sėdėdamas tarp šių vynuogių. Mes turime būti originalūs, saviti, iš vietinės produkcijos gaminti džemus, arbatas, vynus, sidrą ar midų. Tuo mes būsime originalūs. To įdomumo vedini čia iš viso pasaulio atvyksta žmonės į mano ūkį. Dabar neseniai buvo iš Pietų Korėjos. Kaip ir medikai sako, mūsų bulvytė, morkytė geriau už atvežtinį bananą. Mūsų lietuviškas produktas pagal mūsų klimatą, orą, drėgmę, žemę labai tinkamai pritaikytas mūsų organizmui. Mes tikrai prieš visą pasaulį galime didžiuotis savo vaisiais ir uogomis, kas pas mus užauga.
Vyno versle įstatymai nedėkingi. Pasakysiu žiaurią tiesą – visos aplinkinės šalys – Latvija, Estija – mus vadina Šiaurės Korėja.
Kas investuos čia? Latvijoje, Estijoje per parą atsidaro dvi įmonės, jos moka didelius mokesčius ir užsiima tuo verslu. Lietuvoje, norint šitą verslą padaryti, reikia kokių 2 metų, surinkti virš 50 parašų, sumokėti didžiulius pinigus valstybei į priekį. Yra sudėtinga verslą daryti, visi bėga į Estiją. Kolegos man sako, persirašyk į Estiją. Aš galvoju, jei tikrai man kas nors sugalvos dėti baudas – pagrįstas, nepagrįstas, tikrai persirašysiu. Čia bus užsienio kapitalo įmonė ir jokių problemų nematau. Bet aš noriu būti lietuvis, rodyti pilietiškumą ir pavyzdį, kad Lietuvoje galima turėti verslą, mokėti mokesčius, iš to išgyventi ir nereikia bėgti, emigruoti ir visi pasiliekame čia, Lietuvoje.
– Ar esate išradęs savo vynuogės veislę?
– Jei man reiktų prisistatyti, tai aš esu vynuogininkas, selekcininkas, vyndarys. Aš daugybę metų išvedinėjau naujas vynuogių veisles, jau buvau benuleidžiąs rankas, kad nauja veislė turi būti kažkuo geresnė, skanesnė, originalesnė, kvapnesnė, gražesnė ir atsparesnė šalčiams, ligoms – kažkuo turi būti ypatinga. Ir mes sėdime šalia puikaus šedevro, kuris man pasisekė prieš 10 metų – šitos vynuogės vardo nesusapnavau. Tai yra besėklė, lauko sąlygomis auganti vynuogė, ankstyva, ko nebūna besėklėse vynuogėse Lietuvoje, nes jos – visos vėlyvos. Kekės didelės, uogos dar per puse padidės.
– Ji dar be vardo?
– Turiu susapnuoti. Daug kas sako, pavadink Algirdina ar susijusia su Joniškėliu. Latvijoje yra virš 100 vyndarių, gal 110, Lietuvoje esu lyg septintas vyndarys. Mums yra draudžiama pardavinėti vynuogių vynus. Mes esame Šiaurės Korėja. Tai yra juokinga.
– O priežiūros vynuogėms labai daug reikia?
– Vynuogių priežiūra man yra malonumas, jeigu aš dirbu po 15 val. per dieną prie vynuogių.
– Įsivaizduoju, kad vynuogės žiemą gali nušalti, joms vasarą per šalta. Lauke jos neauga, pas jus šiltnamyje jas vis tiek reikia apsaugoti nuo lietaus, saulės?
– Vynuogės puikiausiai auga ir lauke, bet reikia žinoti, kaip auginti. Būkit malonūs, reikia šiek tiek skirti laiko.
– Meilės reikia?
– Aplink kiekvieną vynuogę maždaug 50–60 kartų per metus žmogus turi prieiti. Tada tu turėsi rezultatą.
– Ačiū už įdomų pasakojimą apie vynuoges ir vyndarystę. Linkiu jums sėkmės, neemigruoti, likti Lietuvoje ir toliau kurti savo pomėgį ir verslą.
– Ačiū, dar norėčiau pridėti, kodėl čia to darbo daug. Į vynuogyną, kadangi čia mano hobis, man nesinori įleisti jokio samdomo darbuotojo. Viską savo rankomis ir žmona padeda. Tada jauti malonumą. Sau – savo dvasiai, sielai tą dalyką darai.
„Vasara tiesiogiai su Daiva Žeimyte“ – nuo pirmadienio iki ketvirtadienio 21 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
