Protingasis „Google“ nurodė dvi vietas, kuriose galėjome pavalgyti. Vienos vertinimas 4,6 žvaigždutės, kitos – 3,7.
Galvojate, kad apsilankėme geriau vertinamoje vietoje? Nė velnio… Pirmoji dar neveikė, tad teko rinktis alternatyvą su didesne rizika. Taip mes atsidūrėme „Kaukazietiškoje virtuvėje“.
Pasakojimą pradėkime nuo aplinkos. Mus supo ošiančios pušys ir begalė žalumos (nepaprastai gražu), o viduryje stūksojo bent minimalaus remonto maldaujantys pastatai, pavėsinės ir stalai.
Paėję kiek giliau, ant didžiulio šlaito radome medinius stalus su vaizdu į Nerį. Žavu? Mums labai patiko. Laikinai sugebėjome ignoruoti visą aplink esančią netvarką, tereikėjo nuolatos žiūrėti į upę ir linguojančias pušis.
Sulaukę meniu jais jau nebesistebėjau. Visiška netvarka. Kartais net buvo sunku suprasti, kas ir kiek kainuoja, ko jie išvis turi.
Šiaip ne taip padavėjos padedami sudėliojome savo užsakymą: baklažanai su riešutų įdaru (4 Eur); chačapuris (4 Eur); čenachai su aviena (7 Eur) ir kiaulienos šoninės šašlykas (6 Eur).
Pradedam medžioklę?
Pirmas atkeliauja chačapuris. Labai nedidelis/kompaktiškas ir iš išvaizdos mums labiau primena bandelę, nei iki šiol ragautus jo giminaičius. Bet dydis ir išvaizda gi nieko nereiškia?
Visgi, skonį man apibūdinti labai paprasta – KPŠ? Ta prasme, tikrai. Mes gavome ne chačapurį, o mikrobangėje pašildytą ir kažkokią sudrėkusią bandelę, kurioje dominavo sluoksniuota tešla (ko gero iš prekybcentrio šaldiklio). Daugiau komentarų reikia? Ne.
Sulaukiame baklažanų su riešutų įdaru. Gal kiek geriau, bet vėlgi – dominuoja baklažanas, o ne įdaras, kuris, atvirai pasakius, irgi buvo silpnoko skonio. Šį patiekalą užsisakėme vedini gerų atsiminimų apie gruzinus Lazdynuose (kaip ir apie chačapurį), bet likome nusivylę.
Kiek geriau su čenachais. Sultinys buvo gana stipraus skonio su tinkamu ir juntamu avienos poskoniu. Gal kiek riebokas, nes didžiąją dalį mėsos sudarė lašiniai, bet tikrai valgomas. Žmona liko juo patenkinta.
Dėl šašlyko, tai ir vėl mano reakcija – KPŠ? Išvaizda buvo visai nebloga (žvelgiant iš ūkiško maisto pateikimo prizmės), bet pati mėsa (tiksliau – lašiniai) man nepatiko.
Užsakinėjant, dėl netvarkingo meniu, pagalvojau, kad sprandinės šašlykas kainuoja 6 Eur, o šoninės – 6,5 (realybėje – atvirkščiai) ir pasiteiravau, kuo geresnis šoninės variantas.
Atsakymas buvo: “Na, truputi riebiau”. Hmz… Brangiau ir truputi riebiau – man tinka! (tik neklauskite, kokia logika rėmiausi tuo momentu).
Finale tas “truputi riebiau” tapo nesibaigiančiu lašiniu su 5 proc. mėsos.
Valgydamas šį nesusipratimą maistu nesimėgavau nė akimirkos, tik atlikau savo fiziologinę užduotį – išgyventi mane supančiame miške.
Taip, mes ten buvome. Taip, mes ten valgėme. Ne, mes ten nebegrįšime ir jūs ten nevažiuosite.
P.s. kaip Jums surūdiję įrankiai?
Vertinimas: 4 iš 10
Kaina: 21 Eur už pietus dviems
Tinklaraštis „Ančių medžioklė“
