Deja, bet gandai, kurie vis pasiekdavo mano ausis, buvo neteisingi, bent tokį įspūdį susidariau pasivaikščiojęs miestelio centre ir palei Nemuną.
Vaikščiojant upės krantine užvaldė jausmas, kad randuosi Nidoje, ir vaikštau prie Kuršių marių. Tas jausmas dar labiau sustiprėjo užlipus į Birštono piliakalnį. Pasijutau, lyg stovėčiau auksinių kopų viršukalnėje.
Vaikštinėjant mieste labiausiai džiugino tai, kad nebuvo to šurmulio, kuris vargina būnant Palangoje. Tai tiek trumpai apie Birštoną, nes mano tikslas maitinimo įstaigos.
Vaikščiodami Nemuno pakrante išvydome „Banginuko bistro“. Ir, žinoma, užsimanėme bandelių. Pasiimtos išsinešti bandelės su vyšniomis buvo nuostabios. Tad pas banginuką dar užsuksime būdami šiuose kraštuose.
Vietų, kur pavalgyti Birštone, yra tikrai daug. Džiugu buvo matyti, kad dauguma jų beveik pilnutėlės. Ar visose gaminama skaniai – čia jau kitas klausimas. Mes norėjome rasti tokią, kurioje galima būtų mėgautis ne tik maistu, bet ir vaizdu į gražią gamtą. Tad tai ir yra priežastis, kodėl pasirinkome restoraną „Seklytėlė“.
Vaizdas, kuris atsiveria vos patekus į terasą, užburia, tad tikrai apsidžiaugiame pasirinkę šią vietą. Dar labiau nudžiungame, kai pamatome laisvą staliuką terasos gale.
Kol kas jis apkrautas tuščiais indais, tad einu prie baro pasiteirauti, ar stalas neužimtas. Nustembu, kai man priėjus arčiau baro staiga iš po jo išnyra padavėja ir atsistoja šalia barmeno.
Nežinau, ką jūs pagalvojote, bet aš supratau, kad tai padavėjų poilsio vieta. Gera strateginė vieta po baru pasėdėti ant dėžių. Niekas nemato, o reikalui esant, barmenas perspės, ir padavėja kaip kulka atsiras salėje.
Žodžiu, staliuko klausimą išsprendžiame. Taip, jis laisvas. Tad sėdame ir vartome meniu.
Pasirinkimas tikrai didelis. Nepraėjus nė kelioms minutėms prie mūsų išdygsta padavėja ir klausia, ar išsirinkome. Pasižiūriu į draugę – ji rankose dar laiko atverstą meniu, aš taip pat. Tada pradedu mąstyti – gal šiame restorane negalioja užversto meniu taisyklė? Užverstas meniu – tai ženklas aptarnaujančiam personalui, kad klientas jau išsirinkęs ir gali užsisakyti patiekalą.
Jei prieš įeidamas nebūčiau pamatęs iškabos, kad tai restoranas, apie tokią padavėjos klaidą nebūčiau užsiminęs. Tad ir vertinu įstaigą kaip restoraną.
Padavėjos veidas man išduoda, kad pasakę, kad dar neišsirinkome, nelabai ją nudžiuginome. Tad norėdamas ją kiek pralinksminti, užsakau gėrimus ir sriubą. Gavusi bent dalį užsakymo ji pasišalina. Tad mes renkamės toliau. Sulaukę gėrimų, užsisakome karštus ir desertą.
Tada abiejų žvilgsniai nukrypsta į giros bokalus. Na tik pagalvokite – kaip turi pasijusti moteris, kai restorane gira jai patiekiama ne taurėje, o bokale? Na, koks save gerbiantis restoranas nepasirūpins taurėmis šiam gėrimui?
Bokalais stebėtis ilgai nereikėjo, greit visą dėmesį į save perėmė atkeliavusi ant stalo aštri jautienos sriuba.
Pradėkime nuo to, kad patiekalai meniu turėtų reprezentuoti virtuvės šefą. O ši geriausiu atveju verta „dienos sriubos“ vardo. Gal geriau klientą nustebinti sriubos skoniu, o ne lėkštės dydžiu?
Sriubą pakeitė karšti. Abu patiekalai galėtų vadintis tradiciniu virtuvės tinginių darbo pavyzdžiu.
Garnyras – be fantazijos. Tiek su vištiena, tiek su kiauliena pateiktos lygiai tos pačios šviežios daržovės. Net nepasivarginta jas kitaip sudėlioti. Aūūū, šefe, čia juk restoranas, ne sanatorijos valgykla, kur reikia vienu metu patiekti maistą begalei žmonių.
Skonis – lyg sriubos tęsinys. Be meilės, be entuziazmo. Taip sakant, valgyti galima, rekomenduoti – gink Dieve, ne. Ir ko galima tikėtis iš mažyčio kiaulienos, ar vištienos gabalioko, kai jį kepa grilyje? Sultingumo? Vargu. O žvelgiant į grybų padažą supranti, kad grybai Lietuvos miškuose baigia išnykti.
Na, bet visos mano viltys buvo sudėtos į desertą. Norėjau tikėti, kad morkų pyragas reabilituos virtuvę. Toks ir buvo pirmas įspūdis jį pamačius, kol nepradėjau jo ragauti.
Toks jausmas, kad valgytum keptą pyragą iš kelias dienas taukuose mirkytų morkų. Pagalvojau, jei koks suvalkietis būtų užsisakęs šį pyragą, žmogelis būtų ilgai kankinęsis – negi paliksi. O aš sau leidau tokią „prabangą“. Negi apkrausi skrandį sunkiu virškinimo darbu visai dienai.
Reziumė. Žiūrėdamas į restorano pastatą įsivaizdavau, su kokia meile žmogus jį statė ir įrenginėjo. O matydamas, kaip aplinka atrodo dabar ir koks aptarnaujantis personalas, kokie „profesionalai“ virtuvėje, darau išvadą, kad šeimininkų meilės ši vieta senai nėra mačiusi. Kaip aš sakau – žmonės perdegė ir paleido viską tekėti savo vaga, taip kaip teka šalia Nemunas.
Gaila, kad turint restoraną tokioje gražioje vietoje jam neskiriama pakankamai dėmesio. Gražus peizažas trauks žmones tik atsigerti kavos ir grožėtis aplinka iš terasos, bet tik ne valgyti sovietinę sanatorijos valgyklą menančių patiekalų. Tad kol dar yra galimybė reanimuoti restoraną, verta tai daryti dabar, nes rytojaus gali ir nebūti.
Vertinimas
interjeras - 8,
švara - 6,
aptarnavimas - 5,
maistas – 4.
Viso: 23 balai (vidurkis – 5,75) Tad tik 3 nagučiai.
Pagarbiai, Riebus katinas
