Į „Capo“ užsukdavome ir pietų, ir vakarienės, paskui jį šiek tiek primiršom, atsirado kitų vietų, kurias buvo smalsu išbandyti.
Vieną penktadienio vakarą netilpome į „Piccola Italia“. „Buon Giorno“ tavernoje irgi visos vietos buvo okupuotos, taigi patraukėme į „Capo“.
Vakaras prasidėjo visai neblogai, ir taip būtų baigęsi, jeigu ne tai:
Aptarnavimas – meniu iš padavėjos gavome greitai. Nusiteikiau pagurkšnoti kokį smagų, saldų moterišką kokteilį, bet rekomendacijos nesulaukiau. Parašyta nebuvo, o padavėja irgi nežinojo kokteilių sudėties. Negi vaikysi žmogų klausinėti barmeno?
Kainos – kyla su kiekvienu vizitu. Prieš kelias savaites teko skristi į Italiją, picerijoje su vaizdu į Komo ežerą valgėme nuostabias picas ir nė viena nekainavo daugiau nei 7 eurų. Tuo metu Kaune, picerijoje su vaizdu į virtuvę (sėdėjome ne itin romantiškai, kone visa virtuvė buvo kaip ant delno, ir beveik galėjau stebėti, ar indų plovėja tikrai gerai nuplauna likučius), picų kainos – 8-10 eurų.
Vėl aptarnavimas – aptarnaujanti mergaitė galėjo ir įspėti, kad neimtume picų, nes picų kepėjas išeina atsipūsti ar vakarieniauti. Taip, būtent, penktadienio vakarą, apie 20 val., kuomet restoranas pilnas žmonių, picų ima ir nebekepa. Mes nesame labai alkani, todėl gauname gėrimus ir visai smagiai stebime veiksmą. Picų kepėjas ateina, išeina, vėl pareina, pašneka, vėl išeina, o aš matau, kaip kaupiasi užsakymai.
Maistas – nuvylė... Karštus patiekalus gavome skirtingu metu (maniškis jau buvo įnikęs į mano picą).
Vištienos kepsnys (10 eurų) buvo toks neįsimintinas, kad tokį pateisinčiau tik valgykloje. Aliejuje permirkusios salotos, pašildytos bulvės, morka, užmesta kaip serviravimo elementas. Dvelkia itališka dvasia?
Mano picą (tai, matyt, jų firminė, nes vadinasi „Capo“, 8 eurai) gelbėjo tik tai, kad ji buvo karšta ir turėjo skanų padą. Valgiaraštyje kažkodėl jos sudėtis atrodė labiau kelianti apetitą. Dvi alyvuogės iš viso liūdi kamputyje. Na ir kas, kad sūrio daug – kokybe jis nedvelkia, yra per riebu ir per sūru, ir net lietuviškam skrandžiui per sunku.
Ir paskutinį kartą apie aptarnavimą – linksmiausia buvo, kai mumis besirūpinanti mergaitė pati nusprendė, kad yra verta 5 eurų „arbatos“, ir grąžos nesiteikė atnešti. Vaikštinėjo pro mus kas kelias minutes, paskui sėdinėjo prie baro, o kai nutarėme būti principingi, ir grąžos paprašėm patys, ji sugebėjo apsimesti, kad neturėjo laiko prie mūsų prieiti (ir vaidino įtikinamai). Buvo juokinga, kai su grąža gavome sulamdytą čekį, ryškiai jau gulėjusį šiukšlių dėžėje.
„Capo“ kažkada buvo vieta, kurią drąsiai rekomenduodavau kitiems. Iki šio karto... Net įdomu, kaip jiems sekasi Vilniuje?
Šaltinis: „Maisto Diletantė“
