Šiam norui įgyvendinti turėjau dvi galimybes: gaminti pačiam arba leisti tuo pasirūpinti profesionalams.
Gal sakysite, kad pasirinkau lengviausią variantą, bet kartais reikia ir man pailsėti (taip, aš dažnai gaminu).
Taip mes ir vėl atsidūrėme Šiaurės miestelyje – makaronų namuose „La Pasta“.
Ne veltui jie pasivadinę makaronų namais – viduje mus pasitinka tikras namų jaukumas. Gal net per daug jauku.
Kažkas tarp idiliškų retro šeimyninių televizijos serialų interjerų ir siaubo filmų, kur žinai, kad taip saldu ir gražu negali būti, todėl jauti įtampą bei baimę, kad tuoj tuoj kažkas nutiks.
Tas spalvotas retro šaldytuvas, baltos sienos, kėdės, net pianinas – viskas verčia jaustis lyg poilsio namuose, skirtuose pavargusiems nuo streso (su minkštomis sienomis).
Jei reikėtų rinkti labiausiai šeimynišką restoranėlį, ši vieta tikrai galėtų būti TOP3 sąraše.
Ko aš čia kabinėjuosi? Na, Italijoje tokio interjero matyt nelabai pavyktų rasti, bet ramiems šeimos pietums jis tikrai tiks.
Restoranėlį radome beveik pilną, tad salėje dirbęs vienas vaikinukas vos spėjo suktis.
Lėta aptarnavimo pradžia – kol sulaukėme, kada prieis, pateiks meniu, priims užsakymą – ir dar kelios smulkmenos buvo labiausiai nuvylęs potyris šioje vietoje.
Teisybės dėlei paminėsiu, kad vėliau iš kažkur atsiradęs pastiprinimas su italu priešakyje (gal savininkas?) padėtį pagerino, aptarnavimas tikrai pagerėjo.
Italas ne tik aptarnavo kelis staliukus, bet dar ir pašnekindavo lankytojus – dėmesys visada nuteikia maloniai.
Kol laukėme, tris kartus persigalvojau, ko norėsiu. Tad kai pagaliau mūsų paklausė, ką užsisakysime, staigiai išpyškinome: juodų makaronų su jūros gėrybėmis, picos su marinuota plėšyta vištiena, grilyje kepta saldžiąja paprika, rikota ir gražgarstėmis. Desertui užsisakėme tiramiso ir šokoladinio sūrio torto.
Pateikus užsakymą baiminausi, kad maisto gaminimo greitis taip pat gali būti problematiškas, bet visa laimė, kad virtuvėje viskas vyko labai sparčiai ir jau po gerų 10-12 min. užuodžiau jūros gėrybių kvapą bei intuityviai nusprendžiau, kad pakvipo mūsų patiekalai.
Taip – praėjo maždaug 15 minučių, ir mūsų maistas jau prašėsi ragaujamas.
Pradedu nuo jų išreklamuotos Romos tradicijomis paruoštos plonos picos (7,90 EUR). Rašo, kad visi produktai vežami iš Italijos ir aš kažkodėl tuo tikiu.
Gal dėl puresnio pado neapolietiška pica lieka mano favoritė, bet ir šis variantas buvo net labai neblogas. Padas labai traškus ir tvirtas, tad lengvai galėjau mėgautis ją valgydamas rankomis.
Ir šį kartą visai ne pade slėpėsi skonis, o prieduose.
Kai viename kąsnyje susiliedavo rikotos sūris, saldžioji paprika, gražgarstės ir kiti elementai – viskas pakildavo iki neregėtų aukštumų.
Pica buvo ideali, o ypač derėjo kreminė ir švelni rikota bei naujo skonių derinio atradimas (noriu rikotos ant visų picų).
Tik valgydamas niekaip negalėjau suprasti, kur slepiasi ta marinuota/plėšyta vištiena.
Lyg ir jausdavau ją, bet nemačiau. Kol pastebėjau, kad rikotos sūrio spalvos kažkodėl skiriasi, tad atidžiau apžiūrėjęs supratau, kad dalis rikotos – ne rikota, o višta. Tiesiog virtuvėje ją taip gražiai ir kvadratėliais „suplėšė“, kad ji ėmė ir užsimaskavo (jeigu nežinojote, Italijoje auga laukinės vištos, kurios labai mėgsta maskuotis, tai čia jų genai).
Žmonos makaronai taip pat be priekaištų (9,50 EUR). Nepervirti, bet išvirti. Padažas tiesiog alsavo natūralumu ir šviežumu. Jūros gėrybių buvo daug ir visa gama, pradedant moliuskais, baigiant aštuonkojais.
Pavalgę net pradėjome abejoti, ar mums dar reikia desertų, bet nusprendėme priimti jų iššūkį.
Tiramisu (3,50 EUR) buvo neblogas, bet man jame pritrūko biskvitų ir jų permirkimo kavoje – tiksliau, tos konsistencijos, kai, atrodo, vos vos išsilaiko neištižę. Jų buvo, bet per mažai, tad viską užvaldė kremas.
Visai atvirkščiai buvo su šokoladiniu pyragu (2,90 EUR). Jame biskvitinis padas man buvo per daug dominuojantis ir norėjosi daugiau kreminės masės.
Tad desertai paliko dvejopą jausmą – skanu, bet kažko trūksta iki idealumo. Viename padidinti biskvito kiekį, o kitame pamažinti.
Beje, dar paragavome ir naminio limonado (1,90 EUR). Žmonai pasakius, kad meniu yra gėrimas, kurio pavadinimas man jau virto tikra parodija, atsakiau, kad mes jo neragausime – nuo kada naminis limonadas yra vanduo su citrinų sultimis?
Kai žmona paminėjo, kad šis variantas – braškių skonio, sutikai limonadui suteikti dar vieną šansą.
Limonadas buvo per saldus ir mano nuomonės apie marketinginį produktą pavadinimu „naminis limonadas“ nepakeitė, nes gavome gazuotą vandenį su braškių sirupu (žmona dar sumurmėjo, kad sirupas bent itališkas).
Na, jei rinkti iš visų tų netikrų limonadų, kuriuos ragavau pastaruoju metu, tai šis kiek geresnis, nes be itališko sirupo buvo dar ir citrinos bei ledukų, o kaina 1,90 EUR (ne 2,50 kaip kitur).
Ar mums patiko „La Pasta“? Taip.
Ar idealu? Kažko lyg ir trūksta, bet negaliu tiksliai pasakyti, ko. Tikiuosi, kad jie tai ras.
Grįšime čia paragauti lazanijos ir rikotos (su pica).
Vertinimas: 9 iš 10
Kaina: 28,80 EUR (su kava)
