Sakote, dėl grožio? Nė velnio – tiesiog virėjas pažymi lėkštėje teritoriją, kurioje yra kepsnys, kad jums būtų lengviau jį rasti.
Gal pastebėjote, kad ir padavėjai, nešdami patiekalus restoranuose, vaikšto lėtai tik dėl to, kad nuo greito ėjimo susidaręs vėjo gūsis nenupūstų patiekalo nuo lėkštės.
Desertai taip pat tokie, lyg jų turėjo tik vienam klientui, o užsakymų gavo dešimt.
Tad didelėje lėkštėje paguldytos karališkam poilsiui kelios skirtingos uogos su kokio putėsio šaukšteliu, leidžia tik pajusti deserto skonį, bet ne juo pasimėgauti.
Tad kai visą dieną leidi kelionėje ir esi stipriai praalkęs, renkiesi vietą pietauti, kur bus malonu ne tik akis paganyti, bei ir išeisi sotus.
Tad ir šį kartą mano apžvalgoje ne restoranas. Mes užsukome į Kretingoje įsikūrusią kavinę „Kryžkelė“, kuri buvo labiausiai liaupsinama albume „Kur skaniai Lietuvoje pavalgyti?“
Pirmasis įspūdis tik išlipus iš automobilio ir pamačius kavinės fasadą buvo kiek šaltokas.
O užsukus vidun, viskas pasikeitė visu 100 procentų. Jauku, gražu, šilta ir dar laisvas staliukas prie lango – puiku, sėdame.
Pradedame vartyti meniu, pasirinkimas didelis. Jame puikuojasi net kai kurių patiekalų nuotraukos – tai tiems, kurie be fantazijos ir negali įsivaizduoti, ką gaus. Arba tiems, kurie mėgsta gavę patiekalą čiupti meniu, ir ieškoti skirtumų. Žodžiu, drąsus sprendimas, nes tai verčia virėją būti visada pasitempus.
Užsisakome sriubų, karštų. Bandėme užsisakyti dar ir po bulvinį blyną su mėsa, nes žvelgiant į nuotrauką meniu jis nebyliai šaukė: suvalgykit mane. Bet padavėja mus atkalbėjo teigdama, kad blynams vietos skrandyje po sriubų ir karštų tiesiog neliks.
Aišku, mums malonu, kad ji rūpinasi labiau mūsų skrandžiais, nei kavinės apyvarta, tad paklūstame jos prašymui.
O vieną desertą visgi išprašome. Sunkiai, bet mūsų spaudimui padavėja pasiduoda ir patiki, kad mes obuolių pyragą kaip nors dviese įveiksime.
Sriubos nustebino tirštumu. Pupelių sriuba buvo iš dienos pietų meniu, bet buvo tokia skani, kad prisiminus kitas lankytas vietas galėtų drąsiai konkuruoti su virtuvės šefų siūlomomis.
Meksikietiška sriuba atitiko mano lūkesčius. Nebuvo persistengta su aitriosiomis paprikomis, buvo atsižvelgta į tai, kad čia Lietuva.
Po tokių sočių sriubų, kurias pagal produktų gausą galėčiau drąsiai priskirti troškiniams, prisiminėme padavėjos siūlymą neužsisakyti bulvinių blynų...
O neilgai trukus atkeliavę karšti patiekalai bulvinius blynus išvis ištrynė iš atminties. Va apie ką aš kalbėjau straipsnio pradžioje.
Vištienos kepsnys su voveraitėmis nustebino voveraičių gausa. Peršasi mintis, kad išties aplink grybingi miškai, ir per laisvadienius visas kolektyvas pasileidžia į miškus ir pildo kavinės grybų atsargas, dėl to jų čia negailima. Vištiena sultinga, žodžiu, valgai ir mėgaujiesi.
Dabar dėmesį skirkime jautienos kepsniui. Kadangi mėgstu jautieną vidutiniškai keptą, šią, pilnai iškeptą, puikiai papildė padažas. Užstrigo tik vienintelis – garnyro gausa. Gal tie pievagrybiai ir marinuoti agurkėliai paįvairina lėkštę, bet garnyro man buvo per daug, nes buvo pakankamai virtų, apkeptų daržovių.
Antri patiekalai, kaip ir sriubos, padarė gerą įspūdį bei pamalonino skrandį.
Liko sulaukti deserto. Kai jis atkeliavo ant stalo, mes susižvalgėme ir persimetėme keliomis abejonių persmelktomis frazėmis. Užsakėme vieną porciją obuolių pyrago, bet žvelgiant į įrankius lėkštėje ir porcijos dydį – lyg ir du. Turėjęs pyragu mėgautis vienas pasidalinau juo su drauge.
Skanus desertas padėjo galutinį tašką vertinant šią kavinę. Ir vėl prisiminiau skaitytojus rekomendavusius man šią vietą. Ačiū jums, nenuvylėte.
Vertinimas:
Interjeras - 8,
Švara - 9,
Aptarnavimas - 7,
Maistas – 9.
Viso: 33 balų (vidurkis – 8,25) Tad 5 nagučiai.
Mano rekomendacijos būtų tik dėl giros ir duonos. Nemanau, kad sunku būtų pagaminti savo girą ar iškepti kelis kepaliukus duonos. Tai būtų maži pasikeitimai, bet įnešantys daug žavesio.
